Istorinė apybraiža, Lietuvos nacionaliniame mokinių konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“, kurį 2015 m. organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, laimėjusi I vietą.
Punsko krašte daugėja ženklų, primenančių mums apie tragišką partizanų Rimvydo ir Žaibo žūtį. Jų išties yra nemažai: koplytstulpis prie Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo bažnyčios, emisarams skirtas simbolinis kapas Suvalkų miesto kapinėse, kryžius su atminimo lenta, pastatytas Juozo Jakimavičiaus Šlynakiemyje, vienos iš Punsko miestelio gatvių pavadinimas – ulica Partyzantów Litewskich (Lietuvos partizanų gatvė). Už šiuos partizanus kasmet vyksta iškilmingos šv. Mišios. Pernai, 2014 m. gruodžio 14 dieną, minint Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo 65-ąsias žuvimo metines, buvo pašventinta urna su žeme, iš tos vietos, kurioje abu laisvės kovotojai praleido paskutines gyvenimo akimirkas. Išvakarėse vyko žymeklio atidengimo ir pašventinimo iškilmės. Jose dalyvavo V. Prabulio artimieji iš Marijampolės rajono, žymeklio fundatoriai bei statytojai, Punsko licėjaus ir gimnazijos mokiniai, lietuviškų įstaigų atstovai, šio krašto visuomenės nariai. Gana daug informacijos apie pogrindžio dalyvius randame „Aušroje“, Lenkijos lietuvių portale punskas.pl bei istorinio paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum“ įvairaus pobūdžio straipsniuose. Apie šiuos partizanus iškyla nemažai klausimų. Ką Jurgis Krikščiūnas ir Vytautas Prabulis veikė Punsko krašte? Koks buvo jų vaidmuo Lietuvos partizanų rezistenciniame judėjime ir kaip jiems sekėsi palaikyti ryšius su Vakarais? Kokios aplinkybės lydėjo juos šiame krašte iki tragiškos žūties?
„Mes tikėjome, kad kovoje išsilaikysime keletą metų ir savo ginkluotas pajėgas bei tvirtą ir nepalaužiamą lietuvių tautos valią sujungsime su laisvojo pasaulio tvirtu nusistatymu ir jėga tam, kad XX amžiaus civilizacijos gėda būtų visiems laikams nušluota nuo viso Žemės rutulio paviršiaus,” – tokiais žodžiais savo dienoraštyje Lietuvos partizaninės veiklos tikslus ir lūkesčius apibūdino Adolfas Ramanauskas-Vanagas.[1] Pietų Lietuvos partizanų srities vadas tikėjosi sulaukti Vakarų šalių pagalbos. Jis manė, jog Lietuvos nepriklausomybės kovotojai iki to laiko sugebės atsilaikyti dėl savo didžiulio ryžto ir atsidavimo. Tikėtasi lietuvių emigracijos, ypač Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK), pagalbos siekiant paveikti laisvų šalių vyriausybes. Tačiau Vakarai, nepaisant perduodamos informacijos apie Stalino vykdomą terorą, nedrįso imtis kovinių veiksmų. Lietuvą jie jau buvo pardavę Jaltos ir Teherano konferencijoje. Lietuvos TSR padėtimi domėjosi tik Vakarų žvalgyba, išnaudodama gautą informaciją saviems tikslams. Susiklosčius tokiai politinei situacijai partizanai buvo palikti likimo valiai, nors tuomet jie dar apie tai nežinojo.
Partizanų ryšiai su Vakarais buvo palaikomi jūros keliu (per Švediją) arba sausumos keliu (per Lenkiją). Kelias per Lenkiją vedė per Suvalkų kraštą, kur gyveno lietuviai. Tai atrodė tinkamiausias pasirinkimas visų pirma dėl to, kad per šį kraštą greičiausiai buvo galima pasiekti Vakarus. Be to, partizanai galėjo tikėtis čia gyvenančių tautiečių paramos. Šis planas buvo pristatytas Pietų Lietuvos partizanų štabui. Už ryšį tarp Suvalkų krašto ir LTSR turėjo būti atsakingas Šarūno, vadinamas dar Vytauto, IV rinktinės antrasis būrys.
Tačiau būtina pabrėžti, kad padėtis šiame krašte tuo metu buvo sudėtinga. 1945 m. prasidėjo vietos lietuvių – 1941 metais iškeldintų į Lietuvą pagal Ribentropo-Molotovo susitarimą – grįžimas. Atsirado čia taip pat nemažai jaunuolių iš Lietuvos, bėgančių nuo Raudonosios armijos. Lenkijos valdžia grįžtančiuosius sutiko priešiškai – gąsdino ir represavo juos. Daugelis iš jų dėl baimės deklaravo net esą lenkai, prisijungė prie Lenkijos jungtinės darbininkų partijos (lenk. PZPR) arba slapstėsi nuo deportacijos į LTSR. Bet kokia rezistencinė veikla traukė rusų (MGB) ir lenkų saugumo (lenk. UBP – Urząd Bezpieczeństwa Publicznego) dėmesį. Dėl to Punsko kraštas partizaninei veiklai nebuvo saugi vieta.
Pasak partizanų ryšininkės Teklės Pauliukonytės-Kalvinskienės, pirmieji partizanai – Vytautas Prabulis-Žaibas, Adolfas Valentas-Ožys ir Kostas Kubilius-Meška iš Vytauto IV kuopos į šį kraštą atvyko 1945-ųjų pavasarį. Atsiminimuose ji rašo:
„Žaibas liko pas mus, Adolfas ir Kostas nuėjo pas gimines. Reikėjo pagalvoti, kaip padėti partizanams, kad turėtų kur gyventi, kai ateis jų daugiau į Trikampį. Ramonai – kaimyninis kaimas. Jaunimo tarpe buvo apsišvietusių patriotų. Su Žaibu nuėjau į Ramonų kaimą. Žaibas gražiai nuaugęs, linksmas, mokėjo daug dainų, kalbėti ir netingėjo. Greit su jaunimu susigyveno. Kvietė Žaibą į namus pabendrauti. Patiko Žaibas ir vyresniems.
Kai atvyko daugiau Lietuvos partizanų, turėjo kur gyventi. Atlikę uždavinį partizanai grįžo į Lietuvą.“[2]
Partizanų tikslus ir užduotis taikliai apibūdina istorikas Bronius Makauskas.
„Dalis partizanų čia perbėgdavo ne tik ryšių tikslais, bet turėdama artimų, pažįstamų ar giminių net čia pereidavo gydytis ar, esant apsuptyje, pasitraukdavo per sieną, kad čia, sudėjus ginklus, apsimest taikiais gyventojais įsidarbindavo pas ūkininkus, dažniausia pas giminaičius, ir praleisdavo ilgesnį laiką. Ir tai buvo prielaidos, kurios leido juos išnaudot būtent partizanų štabams informacijos rinkimui.
Buvo sukurtos dvi kuopos sienos įtvirtinimų, pasienio apsaugos sekimui, informacijos apie padėtį Lietuvoje perdavimui ir emisarų, einančių per okupuotos Lietuvos ir Lenkijos, priklausomos nuo sovietų, sieną, apsaugai. Iš viso per tą laikotarpį – nuo 1945 metų rudens iki 1950 metų, kada buvo galutinai […] likviduotas partizanų […] judėjimas, mūsų krašte yra apsistoję, veikę apie 111 ginkluotųjų pajėgų narių.“[3]
Emisarams ir partizanams padėjo vietos gyventojai. Punsko krašte – Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė, Veronika Judickaitė-Grigutienė, Pijus Paznėkas ir jo tėvas, Pijus Remindavičius, Natalija Briliūtė-Janušauskienė ir kt.
Tuo pačiu laiku Varšuvoje veikė ryšininkės Rozalija Beinarytė (iš Lietuvos) ir punskietė Marytė Briliūtė, o Gdynėje – buvęs Štuthofo lagerio kalinys Mykolas Pečeliūnas. Vienas iš svarbiausių, bet dažniausiai nutylimų partizanų rėmėjų, buvo kunigas Antanas Žievys. Jis organizavo partizanų ir jų globėjų susitikimus Punsko bažnyčioje, išduodavo emisarams gimimo aktus, kad jie galėtų gauti tapatybės dokumentus.