Istorinė apybraiža, Lietuvos nacionaliniame mokinių konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“, kurį 2015 m. organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, laimėjusi I vietą.
(Tęsinys)
Apie Punsko krašto ryšininkus pasakoja Bronius Makauskas:
„Čia, Suvalkų krašte, mes turėjome taip pat iškilių žmonių, kurie rizikuodami, labai daug rizikuodami, padėjo […] partizanams išlaikyt ryšius, juos slaugė, gydė reikalui esant. Tai pirmiausia Pauliukonių šeima, tai ponas Jakimavičius, ponas Remindavičius, Paznėkų šeima. Buvo tų šeimų daugiau. Ne visi jie norėjo ir nori, kad tiesa apie tuos įvykius būtų atskleista pilnai, nes žmonės mano, kad istorija mėgsta kartotis, kad skaudūs įvykiai gali dar kartą prieš juos atsikreipt. Bet mes tuos žmones žinome, istorija juos mini pagarbiai, ir minės pagarbiai. Vieni iš jų buvo apdovanoti, kiti pateko į kalėjimus, treti neišlaikę žiaurių tardymų, […] nuėjo išdavystės keliu.
Aš jų garbei norėčiau pasakyt, kad gyvenimas nėra rožėmis klotas ir, jeigu tu eini rizikuodamas daug, turi tikėtis ir kraupių pasekmių. Bet tai nereiškia, kad turime atsižadėt ginti savo laisvę, savo tėvynę, savo tautą. Be aukų nebūna laisvės. Ir taip yra per visą istoriją tautų ir valstybių. Todėl laisvės gynėjai yra visuomet susilaukę aukščiausių apdovanojimų, pagarbos. Dažniausiai jau po mirties.“[1]
Tarp žymiausių partizanų pasiuntinių, vykusių per šitą kraštą, buvo: Juozas Lukša-Daumantas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas (jie sieną kirto kartu 1947 m. gegužę), Kazimieras Pyplys-Mažytis (kartu su J. Lukša 1947 m.) ir Juozas Deksnys (pirmą kartą 1945 m. pavasarį). Dauguma išvardintųjų buvo partizanai, tik J. Deksnys buvo emigracijos atstovas, VLIK-o narys. Pastarojo veikla vertinama prieštaringai.[2]
Partizanai slapstėsi bunkeriuose. Iš ryšininkų pasakojimų žinome, kad tokios slėptuvės būdavo įrengiamos gyvenamuosiuose namuose (po asla), ūkiniuose pastatuose (kluonuose), laukuose, o net po mėšlo krūvomis. Kaip atrodė tokie bunkeriai, galima sužinoti iš T. Pauliukonytės-Kalvinskienės atsiminimų:
„Partizanai mūsų namuose gyventi bijojo. Ateidavo į slėptuvę laukuose. […] kur buvo slėptuvė, augo kadagių krūmai, dilgėlės. […] Atsarginio išėjimo iš slėptuvės nebuvo. […]
Neiškenčiau, atidariau namelio angą. Iš apačios ėjo drėgnas pelėsių kvapas. Apsidairiusi įropojau į vidų. Buvo tamsu. Prisilaikydama sienos ėjau. Siena buvo šlapia. Suradusi suolą, atsisėdau. Trūko oro. Skylės, kuriomis oras ėjo į slėptuvę, užžėlė. Sėdėjau, kol akys priprato prie tamsos. Ant stalo buvo palikta degtukų dėžutė ir žibalinė. Bandžiau uždegti lempą, degtukai neįsižiebė nuo drėgmės sugedo. Kilo prisiminimai. Ne visi partizanai, kurie lankė slėptuvę, buvo gyvųjų tarpe. Tamsoje išniro buvusių partizanų veidai, jauni, linksmi. Dabar jų pasaulis – mirusiųjų pasaulis. Apėmė mane liūdesys, baimė. Greit išlindau iš slėptuvės. Angą palikau atdarą, kad įeitų daugiau oro. Jaučiausi, kad išlindau iš kapo.“[3]
Norint, kad informacija patektų į Vakarus, pirmiausiai reikėjo peržengti Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sieną. 1945 metais tai dar nebuvo sudėtinga, tačiau jau 1947 m., kai Jurgis Krikščiūnas ir Juozas Lukša-Daumantas, gavę Vyriausiojo ginkluotojų pajėgų štabo įsakymą susisiekti su Vakarų lietuviais, turėjo prasiveržti per sieną, sustiprintą gelžbetoninių bunkerių sistema, spygliuotomis vielomis bei apkasais, tai jau buvo tikras iššūkis.[4] Tolimesnėje pasiuntinių kelionėje į Gdynę svarbų vaidmenį atliko ryšininkai. Jie organizuodavo kelionę ir palydėdavo. Pavyzdžiui, vieną kartą Vaiponios kaimo ūkininkas Paznėkas nuvežė emisarus į Suvalkus, o Natalija Briliūtė lydėjo juos iki Varšuvos. Moters draugija buvo neįkainojama todėl kad, tiek Krikščiūnas, tiek Lukša nemokėjo lenkų kalbos. Vėliau VGPŠ pasiuntiniai nuvyko į Gdynę, kur perdavė iš LTSR atvežtą slaptą medžiagą.
Paskutinis J. Krikščiūno prasiveržimas įvyko 1949 m. balandį. Jo metu įvyko susišaudymas. Keli partizanai žuvo. J. Krikščiūnas buvo sužeistas, tačiau jam ir jo draugui Broniui Saveikiui pavyko pereiti sieną.[5]
J. Krikščiūnas iki pat tragiškos žūties pasiliko Punsko krašte. Partizanai apsistojo netoliese Vaičiuliškių Pauliukonių esančiuose bunkeriuose. Juos globojo T. Pauliukonytė ir V. Judickaitė.
Nepaisant įvairių apsaugos priemonių, 1949 m. vasarą Lenkijos saugumui pavyko susekti lietuvių ryšininkų tinklą Lenkijoje. Įvykių eiga buvo tokia.
Rimvydas slaptą siuntą (tarp kitko, į Sibirą ištremtų gyventojų sąrašus, dokumentuotą informaciją apie sovietų vykdomą terorą Lietuvoje) patikėjo ryšininkui Paznėkui, kuris, bijodamas pats vykti į Varšuvą, slaptuosius dokumentus perdavė P. Remindavičiui, o šis neapdairiai išsiuntė juos paštu. Siunta, aišku, buvo perimta bei patikrinta lenkų saugumo. Tai įvyko dėl pačių ryšininkų padarytos klaidos. Tokiu būdu lenkų saugumiečiai lengvai rado Marytę Briliūtę ir kitus ryšininkus bei naudodamiesi visokiomis kankinimo priemonėmis privertė ją prisipažinti bendradarbiavus su J. Krikščiūnu.
Netrukus buvo susektas ir užverbuotas Gdynėje gyvenantis ryšininkas M. Pečeliūnas.
(Bus daugiau)
Paulius Birgelis, Punsko Kovo 11-osios licėjus. Mokytoja Onutė Vaznelienė, punskas.pl
[1] Bronius Makauskas, vaizdo įrašas 06a, S. Birgelio asmeninis archyvas.
[2] Dėl savo ambicingumo J. Deksnys kaltinamas emigracijos skaldymu, kenkimu partizaniniam judėjimui. Jis įkūrė alternatyvią VLIK-ui organizaciją – Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą (VLAK). Pats buvo labai pavojingo agento, veikusio partizanų gretose, Jono Markulio-Erelio įtakoje. Manoma, kad J. Deksnys, turbūt nesąmoningai, vykdė komunistinio saugumo tikslus.
[3] Teklės Pauliukonytės-Kalvinskienės atsiminimai. Rankraštis, p. 58–59.
[4] Sienos įtvirtinimai aprašomi Juozo Daumanto (J. Lukšos) knygoje Partizanai, Kaunas, 2005, p. 265.
[5] Įvykis pasienyje aprašomas Juozo Daumanto knygoje Partizanai, p. 420.