Istorinė apybraiža, Lietuvos nacionaliniame mokinių konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“, kurį 2015 m. organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, laimėjusi I vietą.
(Tęsinys)
J. Krikščiūnas su V. Prabuliu, B. Saveikiu ir A. Kvedaravičiumi 1949 m. vasarą dar bandė prasimušti į Vakarus. Šiuo tikslu visiems pogrindžio emisarams ryšininkai perdavė suklastotus dokumentus, o į Suvalkus juos turėjo lydėti Natalija Briliūtė. Atvykę į paskutinę geležinkelio stotį prieš Suvalkus vietovėje Lipniak, iš kur turėjo išvykti traukiniu, Lietuvos laisvės kovotojai buvo pastebėti geležinkelio milicijos. Įvykus susirėmimui, pavyko jiems pabėgti ir pasislėpti miške. Apie tai atsiminimuose rašo Teklė Pauliukonytė:
„Išvažiuoti turėjo iš paskutinės prieš Suvalkus stotelės. Sulaukusi vakaro, atsiguliau, varčiausi lovoj, bet užmigti negalėjau. Šeima miegojo, aš tyliai išėjau į lauką. […] Nepajutau, kaip priėjau netoli partizanų slėptuvės, atsisėdau pakalnėj Kapčiuko. Nežinau, kiek laiko sėdėjau. Krūmai sujudėjo. Į mano pusę ėjo du žmonės. Atsistojau.
– Teklyt, tai mes, – pažinau Rimvydo balsą. Pasakojo, kad stotelėj prie Suvalkų juos sulaikė traukinių milicija. Pavyko pabėgti. Pasislėpė netoli stotelės krūmuose. Girdėti buvo mašinų ūžimas. Saugumas šukavo miškus. Rimvydas ir Žaibas galvojo, kad ir mūsų slėptuvėje likti nesaugu. Pailsėję išėjo.”[1]
Dėl šio netikėto įvykio planus pasiekti Vakarų Europą reikėjo atidėti vėlesniam laikui.
Išsiaiškinusi partizanų ryšininkų tinklą, Lenkijos saugumo tarnyba bandė įtraukti į pasalą ir patį Jurgį Krikščiūną. Mestos papildomos saugumo pajėgos su L. Maksimovu ir J. Malcevu. Ypač pavojingas buvo pirmasis iš jų, įgijęs vietos žmonių pasitikėjimą ir veikęs Antano Aleknavičiaus vardu. Saugumiečiams pavyko susekti ir užverbuoti buvusius ryšininkus – P. Paznėką-Witold (Vytautas) ir P. Remindavičių-Mały (Mažasis). Pastarasis gavo įsakymą surasti J. Krikščiūno ir V. Prabulio slėptuvę.
„Į tėviškę atėjo jaunas vyras“, – savo atsiminimuose rašo T. Pauliukonytė. „Man sakė, kad jis partizanas. Jis žino, kad per mane jis gali susisiekti su Lenkijoje gyvenančiais partizanais. Partizanų slapyvardžius žinojo. Pasakiau – partizanų nepažįstu ir jam padėti negaliu. Nepatenkintas išėjo. Pasakiau apie nepažįstamąjį miško broliams. Tai nebuvo partizanas, o iš Lietuvos atsiųstas išdavikas, pasakė miško broliai. Naktį trukdė mums miegoti. Uniformuoti kontroliavo gyvenamą namą. Nusibodo tėveliui atidarinėti duris. Kad nereiktų keltis, kai ateina neprašyti svečiai, durų neuždarydavo. Mes nudavėm miegančius, uniformuoti mūsų nebudino, perėję per kambarius, išeidavo.
Rudens rytą atvažiavo dviračiu pradžios mokyklos draugas. Po mokyklos mūsų keliai išsiskyrė. Norėjo sužinoti, kur gyvena Rimvydas ir Žaibas. Sakė, kad turi svarbių jiems žinių. Žinojau jo ryšius su Lietuvos partizanais. […] Už savaitės daugiau vėl atvažiavo. Klausė, gal žinai, kurioj pusėj Punsko gyvena. Kad žinočiau, kur gyvena, pasakyčiau, – atsakiau. Gal iš Lietuvos negrįžo? Greit susitikau su Rimvydu ir Žaibu, pasakiau, kad ieško jų ryšininkas. Perspėjau, kad būtų atsargūs. […] Po kiek laiko vėl atvažiavo ryšininkas, atvežė laišką, kad paduočiau partizanams – labai svarbus. Jie gali pas tave ateiti. Nenorėjau laiško pasilikti, bet jis įbruko man į rankas. Išvažiavo. Laišką padėjau į knygynėlį. Man buvo aišku, atvažiavo saugumo atsiųstas. Kai vėl atvyko, laišką jam atidaviau. Daugiau nesilankė.“[2]
Užverbuotam ryšininkui pavyko surasti slėptuvę, tuomet buvusią Šlynakiemyje, netoli nuo Jakimavičių sodybos, ir, – kaip tvirtina B. Makauskas, – susitikti su J. Krikščiūnu. Konspiracijos taisyklės jokiu būdu neleido ryšininkams patiems ieškoti partizanų slėptuvių, o tie, kurie tai darydavo, buvo laikomi provokatoriais. Tokius asmenis partizanai turėjo arba iškart nušauti, arba priimti į būrį ir leisti jiems kovoti su priešu. Šiuo atveju, antroji išeitis buvo neįmanoma, nes J. Krikščiūnas veikė Lenkijoje. Todėl jis galėjo Mažąjį arba nušauti, arba paleisti. Rimvydas pasigailėjo bendradarbiaujančio su lenkų saugumu ryšininko ir jį paleido. Šis sprendimas buvo lemtingas tolesniems 1949 m. įvykiams.
Rimvydas bei jo adjutantas, turbūt nujausdami artėjančią tragediją, nuvyko pas buvusią ryšininkę Veroniką Judickaitę-Grigutienę ir jos vyrą Praną, kurie bijodami būti saugumo suimti, persikelė į Šilainę. Apie tai yra pasakojęs Pranas Grigutis.
„1949 m. gruodžio 14-osios vakarą pas juos ateina seni pažįstami Jurgis Krikščiūnas ir Vytautas Prabulis.
– Tik sutemo, o jie jau čia, – svarsto Veronika ir Pranas Grigučiai, – vadinasi, jie ne per toli turi slėptuvę.
Nuveda juos į sandėliuką be langų. Užžiebia žvakę. Vytautas atsisėdęs apsiverkia ir tokiu graudžiu balsu prabyla:
– Gelbėkit! Pranai, gelbėk mus!
– Bet kaip, kokiu būdu?
– Leisk mums išsikasti kluone bunkerį.
– Jei norit, kaskit.
Rimvydas su bendražygiu skubiai išeina laukan. Grigučiai neseka jiems iš paskos. Jie net nenori žinoti, kur tas bunkeris bus.
Grigučių ūkelis nedidelis, pastatai menki. Viename kluono gale, šalinėje, pašarai, kitame – gyvuliai. Nedaug jų tėra: karvė, arklys, kelios avys. Kasdien reikėdavę mėžti, tad už kluono gulėjo nemaža mėšlo krūva.
Per vieną naktį miško broliai perverčia mėšlą, iškasa duobę, sudeda lubas, sienas apramsto lentomis. Švintant mėšlą sumeta ant bunkerio. Viską sutvarko. Pranas nemiega visą naktį. Kai rytą nueina pažiūrėti – nėra nė ženklo, kad kas čia rausėsi.
– Turime jau eiti, – spausdamas ranką atsistojo Vytautas Prabulis. – Reikės dar padirbti dureles… Žiema eina. Kai nukris sniegas, įėjimą reikės padaryti per kluoną. Viską pabaigsim vakarop, kai sugrįšim.
– Mes tikrai neilgam. Kai galėsim, trauksim į Vakarus. Kad tik būtų mums duota kelis mėnesius peržiemoti, – lyg norėdamas Praną nuraminti atsiliepė Rimvydas.”[3]
(Bus daugiau)
Paulius Birgelis, Punsko Kovo 11-osios licėjus. Mokytoja Onutė Vaznelienė, punskas.pl