Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę buvo suteikęs jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.
Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.
Kiti jai sakė: „Betgi niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.
Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.
Tuo tarpu kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.
Evangelija (Lk 1, 57–66. 80)
Evangelijos skaitinį komentuoja Renata Vanagaitė SSC
Šiandienėj Evangelijoj sutiksime neįmanomų situacijų, neišmąstomų sprendimų Dievą. Anksčiau Abraomas ir Sara, arba Ona ir Joakimas – Dievo Gimdytojos tėvai, – šie žmonės buvo ištikti keistai nuostabių Viešpaties malonių.
Dabar štai Elžbieta,- palaidojusi visas viltis turėti kūdikį, o kartu kentusi dėl to panieką, galop susitaikiusi su savo dalia, jau senyvo amžiaus moteriškė, sulaukus Dievo malonės meto.
Viešpačiui patinka tokie keliai. Jam patinka išpildyti kartais jau palaidotas svajones. Jam patinka daryti tai, kuo žmogaus protas negali patikėti. Antai Zacharijas liks apstulbintas Angelo žinios. Nepatikės ja. Kaip vėliau apaštalas Tomas, nepatikėjęs Jėzaus prisikėlimu. Zacharijas priims šią žinią labai žmogiškai, paprasčiausiai nepatikės. Tačiau dėl šitos savo klaidos,- nors ir atsimokėjęs Angelo bausme – kurtumu, – jis man taps dar artimesnis, savesnis, simpatiškesnis.
Dažnai ir mes savo gyvenimuose planuojame ir rikiuojame ateitį, nepalikdami plyšelio Viešpaties įsikišimui,- nepasitikėdami Tuo, kuris nepaliovė daryti stebuklų paprastų Jį mylinčių žmonių gyvenimuos, nes nuoširdžiai mylėdami Dievą ir žmones, neliksime nepaliesti Viešpaties kad ir mažų stebuklų. O dažnai net prašydami, melsdamiesi mes netikime, kad būsime išklausyti. „Dievui nėra negalimų dalykų“, – šie žodžiai kartais atrodo kaip pasaka, sunku jais patikėti, tačiau čia turim tikėjimo brolį Zachariją, kuris kartą patyręs tikėjimo sunkumą, ir mums padės.
Dar vienas į akis krentantis Elžbietos ir Zacharijo bruožas- ištikimybė.
Nors daugybę metų belsta į, rodos, neatidaromas duris, nors ir susitaikius su savo dalia, nepavargta šlovinti To, kuris yra virš visko ir kruopščiai laikytis visko, ką rado Mozės įstatyme.
Tokie buvo Viešpaties Jėzaus pirmtako tėvai. O pats vaikelis, vardu Jonas, dar karščiau ir stropiau lieps pasitikti Tą, kuriam nė vienas iš žemės vaikų nevertas atrišti kurpių dirželio. Kaip parašė evangelistas, „su pranašo Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklustiesiems teisiųjų nusiteikimą, kad parengtų Viešpačiui tobulą tautą“… Ir mes, kaip krikščionys, esame kviečiami rengti kitus Viešpaties Atėjimo dienai.
„Įkvėpti neklustiems teisiųjų nusiteikimą“. Įkvėpti ne žodžiais, bet buvimu šalia. Viskuo, kas esame. Juk tikroji krikščionybė – ta, kuri įsišaknijusi tame, kas esame, – nusistatymuose, mintyse, motyvuose, pastangose, siekimuose. Tai – ištikimų Dievo draugų, tokių, kaip šiandienėj Evangelijoj sutikti Zacharijas, Elžbieta, kelias.
„Mažoji studija“