Minios klausinėjo Joną Krikštytoją: „Tai ką gi mums daryti?!“
Jis joms sakydavo: „Ką turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“.
Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“
Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“.
Taip pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“
Jis jiems sakė: „Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga“.
Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems bylojo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateis už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė; jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.
Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną. Evangelija (Lk 3, 10–18)
Evangelijos skaitinio komentaras
Šio sekmadienio Mišių liturgijoje mums perteikiamas pakartotinas patarimas, kurį šventasis Paulius duoda pirmiesiems Filipų krikščionims: Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Tęsdamas apaštalas pateikia esminę šio gilaus džiaugsmo priežastį: Viešpats yra arti!
Tai taip pat advento ir kiekvienos dienos džiaugsmas: Jėzus yra labai arti mūsų. Kaskart vis arčiau. Šventasis Paulius mums duoda ir raktą suprasti savo liūdesio kilmę: tai mūsų nutolimas nuo Dievo dėl savo nuodėmių ar drungnumo.
Viešpats visada neša mums džiaugsmą, o ne liūdesį. „Visos jo paslaptys yra džiaugsmo paslaptys; skausmingąsias sukėlėme mes patys“.
Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!, – sako Angelas Marijai. Mergelės džiaugsmo priežastis – Dievo artumas. Mesijo artumo akivaizdoje savo džiaugsmą Elzbietos įsčiose išreikš ir dar negimęs Krikštytojas. O piemenims Angelas pasakys: Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Džiaugsmas – turėti Jėzų, liūdesys – Jį prarasti.
Žmonės sekė paskui Viešpatį, prie Jo prieidavo vaikai (vaikai nesiartina prie liūdnų žmonių) ir visa minia džiaugėsi šlovingais Jo darbais.
Tamsos dienoms, kurios stojo po Kančios, pasibaigus, prisikėlęs Jėzus įvairiomis progomis pasirodys mokiniams. Evangelistas ne kartą pažymės, kad apaštalai nudžiugo, išvydę Viešpatį. Jie niekad neužmirš tų susitikimų, per kuriuos jų sielos patyrė neapsakomą džiaugsmą.
Džiaukitės, šiandien mums sako šventasis Paulius. Turime tam pakankamai priežasčių. Negana to, turime vienintelę priežastį: Viešpats yra arti. Galime artintis prie Jo kada tik norime. Po kelių dienų ateis Kalėdos, mūsų šventė, krikščionių, žmonijos, kuri pati to nežinodama ieško Kristaus, šventė. Ateis Kalėdos ir Dievas nori, kad būtume džiugūs kaip piemenys, kaip Išminčiai, kaip Juozapas ir Marija.
Galėsime būti džiugūs, jei Viešpats tikrai yra mūsų gyvenime, jei nesame Jo praradę, jei akių mums neaptemdė drungnumas ir didžiadvasiškumo stoka. Kai ieškant laimės einama kitais keliais, o ne tuo, kuris veda į Dievą, randama tik bėdos ir liūdesys. Visų tų, kurie vienaip ar kitaip nusuko veidą į kitą pusę (nuo Dievo), patirtis visada buvo tokia pat: jie įsitikino, kad be Dievo nėra tikro džiaugsmo. Negali būti.
Rasti Kristų ir pasilikti Jame reiškia gilų ir visada naują džiaugsmą.
F. Fernandez-Carvajal. „Kalbėti su Dievu“. Katalikų pasaulio leidiniai, 2005.