Jonas Stoskeliūnas. Incidentas (2 dalis)

(Tęsinys)

Mokytojo, visuomenininko ir literato Jono Stoskeliūno 100-osioms gimimo metinėms

Kai 1944 m. vokiečių kariuomenė baigė trauktis iš Lietuvos, pablogėjo Jono Stoskeliūno regėjimas. Tada jis sugrįžo į tėviškę ir penkerius metus dirbo Kampuočiuose. 1949 m. Balstogės kuratorija Stoskeliūną įdarbino Elko bendrojo lavinimo licėjuje. Čia per ketverius metus jis dėstė prancūzų ir lotynų kalbas. 1953/54 mokslo metais jis kartu su kitais šio krašto veikėjais suorganizavo Suvalkų bendrojo lavinimo licėjuje lietuvišką klasę (VIII klasę su 23 mokiniais). J. Stoskeliūnas važinėjo dviračiu po lietuviškus kaimus ir kalbino tėvus leisti savo vaikus į lietuviškas klases. Esant progai kalbėjo ir aiškino jiems, kodėl svarbu mokytis savo gimtąja kalba. Surinkta klasė darbą pradėjo gruodžio 4 dieną.

Jonui Stoskeliūnui pavesta buvo auklyba. Dėstė čia ir lietuvių kalbą, istoriją. Pusantrų metų mokė prancūzų kalbos. Vadovavo taip pat moksleivių chorui ir teatro grupei. Taip Suvalkų licėjuje pradėjo kurtis Punsko lietuviško licėjaus užuomazgos.

 

Buvusi K. Bžostovskio vyrų gimnazija, įkurta 1835 m. Viena iš seniausių Lenkijos mokyklų. Senovinis architektūros paminklas, atliktas pagal italų architekto A. Corazzi projektą. Dabar čia įsikūręs M. Konopnickos bendrojo lavinimo licėjus.

Suvalkų licėjaus lietuviškų klasių tikslas buvo parengti mokytojus lietuviško krašto pagrindinėms mokykloms. 1957 metais išleista pirma lietuvių abiturientų grupė.

 

Suvalkų licėjaus lietuviškos klasės 1957 m. abiturientai. Auklėtojas J. Stoskeliūnas

 Viena iš 1957 metų laidos abiturienčių, vėliau tapusi mokytoja, taip prisimena savo buvusį auklėtoją: „Stoskeliūnas mus mokė iš savo užrašų. Mes tada lietuviškų knygų neturėjome. Per daug mūs nespaudė. Per lietuvių kalbos abitūros egzaminą, kurio nebijojome – „traukti“ nedavė, surinko visas pagalbines priemones. Lietuvių kalbos egzaminą visi išlaikėme, nors brandos egzaminai tais laikais tai buvo „baisus dalykas“…

Tai buvo pareigingas žmogus. Turėjo daug žinių.“

Danutė Grabauskaitė-Pečiulienė atmintyje užfiksavo štai tokias situacijas iš pirmosios lietuviškos klasės gyvavimo: „Mūs klasė buvo daininga. Kai mokėmės Suvalkuose, tai iš klasės neidavom į pertrauką, tik dainuodavom. Kostas Sidaris turėjo visokių dainų, mylėjo jas… Birutė Radzevičiūtė labai gražiai dainavo, aš taip pat mėgau – tai ir dainavom sau. Mūsų auklėtojas, atrodo, neturėjo balso, tad mes taip labai ir nepriartėjom… Atsimenu, kad Stoskeliūnas su mūs klase paruošė vaidinimą pagal „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ pasaką. Gintas Marcinkevičius buvo Karaliukas, Algis Uzdila Gudruolis, Kostas Nevulis – Protuolis, aš, nors vaidybinių gabumų neturėjau, tik labai gerą atmintį, vaidinau Meilutę.

Auklėtojas mokė mus ir šokį pašokti. Nežinau, ar buvo tai „Bitute pilkoji“, ar „Klumpakojis“. Atsimenu, kad šokome gerai figūras, bet ne pagal muziką…

Kiek rimčiau mąstant, norisi pasakyti, kad yra žmonių, kurie darbą atlieka tyliai, kukliai, ypatingai neišryškėja… Stoskeliūnas toks ir buvo. Tylus, uždaras, susikaupęs, raudonavo nuo raudonesnio žodžio… Dabar primena jis man Vincą Mykolaitį-Putiną.“ Buvusi mokytoja lituanistė Danutė pacitavo iš atminties Stoskeliūno numylėto poeto V. Mykolaičio-Putino eilių fragmentus („Nenorėk būti per daug dorovingas“ iš rinkinio „Būties valanda“):

 

Nenorėk būti per daug dorovingas

Kaip tas išsilaižęs šventeiva.

Tebūnie tavo sieloj kai kas ydinga,

Kai kas nesuderinta, kreiva.

 

Sutiksi ne vieną sielą ligotą

Ir širdį su nuodėmės randu giliu.

Palik tada už durų savo šviesų protą

Kartu su dorovės trumpu masteliu.

 

[…]

 

Jei suklupsi, iš pikto apmaudo verki, –

Bet klystančiam būk visados atlaidus

Ir kenčiančio niekad nesmerki.

 

Šios klasės abiturientai pradėjo dirbti lietuviškose pradinėse mokyklose, o du iš jų nukreipti studijuoti lietuvių kalbos į Vilniaus universitetą.

1956 metų įvykiai Sovietų Sąjungoje ir kaimyninėse valstybėse lėmė, kad Lenkijoje žmonės atgavo didesnę laisvę, sušvelnėjo režimas, nukreiptas į tautines mažumas. Tada, 1956/57 metais, Stoskeliūnas drauge su kitais lietuvių veikėjais: Juozu Vaina, Juozu Maksimavičiumi, J. Jakimavičiumi, bei keliolika šviesių ūkininkų įsteigė Punsko lietuvišką bendrojo lavinimo licėjų. Iš mokytojų daugausia pasidarbavo J. Stoskeliūnas ir J. Vaina. Organizuojant Punsko licėjų talkino daug tėvų, norinčių, kad jų vaikai mokytųsi gimtąja kalba. Juos rėmė ir padrąsino J. Stoskeliūnas, J. Vaina ir S. Łysakowski. Licėjui patalpas davė tuometinis Punsko valsčiaus viršaitis Jonas Judickas. Pradžioje nebuvo jokių mokymo priemonių, tik lenta, kreida ir keli žemėlapiai. Nebuvo lietuviškų knygų, mokymo programų. Balstogės švietimo kuratorija, vizituodama Punsko licėjų, labai neigiamai įvertino jo darbą. 1959 m. įvyko pirmieji brandos egzaminai. Abitūrai vadovavo iš Balstogės atsiųsti vizitatoriai. Jie turėjo įrodyti, kad licėjų reikia uždaryti. Iš dešimt moksleivių egzaminus išlaikė tik trys.

 

 1959 m. Pirma Punsko licėjaus abiturientų laida. Auklėtojas J. Stoskeliūnas

 Tų laikų prisiminimais dalijas su mumis Valentas Čėpla: „Mūsų klasė buvo vieninga, bent jau berniukai. Mūsų buvo 9. Vėliau dar prisijungė Bronius Plato. Jis buvo kilęs iš Gawliki Wielkie. Karo metu buvo sužeistas į galvą. Rusų kariai paėmė jį su savim ir apgydę paliko vaikų namuose Lietuvoje. Bronius, kai suaugo, atgavo atmintį, prisiminė, iš kur kilęs, ir grįžo į gimtąjį kaimą. Kadangi nemokėjo lenkiškai, atėjo mokytis į Punską.

Stoskeliūnas mokė mus lietuvių kalbos ir prancūzų. Prancūzų kalbos išmoko tik Stasys Žukauskas. Jis dabar dirba JAV įmonėje, kuri gamina venas, t. y. kraujagysles. Stasys per dvejus metus su įmonės savininko sūnumi darė bandymus, kad pagamintų kraujagysles, kurios nelūžta, yra elastingos. Niekaip nepavykdavo. Netekęs kantrybės savininkas įsakė imtis kito darbo. Draugai nusprendė viską užbaigti rusišku konjaku. Simboliškai pasivaišinę, paskutinįkart pabandė supilti komponentus, bet netyčiom sukeitė eilę, ir pagaliau bandymas pavyko. Dabar ši įmonė gamina mikrovenas. Ir ne tik. Stasys išradęs dar ir kitų naujovių (dirbtines sausgysles, medžiagą kosmonautų aprangai), kurios čia gaminamos ir eksportuojamos – daugiausia į Rusiją.

Mūsų auklėtojas į pamoką visada ateidavo punktualiai, elegantiškai apsirengęs. Taip eidavo ir kas sekmadienį į bažnyčią. Turėjo daug žinių ir mokiniams taip pat buvo reiklus. Daug dėmesio kreipė į kirčiavimą. Per matūrą būtinai trečias klausimas buvo iš kirčiavimo. Ne visi mokiniai mokytoją suprato, taip kaip ir stropus mokytojas negalėjo suprasti, kad galima nesimokyt. Kantriai dėstydavo savo žinias nelabai kreipdamas dėmesį, ar kas jo klauso. Dėl to mes jį lengvai apgaudavom ir vaikiškai linksminomės. Pavykdavo jį išvesti ir iš kantrybės. Dažniausias „keiksmas“ tada buvo: „Kad tave plynė“. (Plynė – tai pelkė be medžių ir krūmų, lyguma, iš kurios sunku išvažiuoti.) Šito „nervo“ mes visiškai nebijojom ir mielai sutikom naują: „Dzūkai – kiaulės anūkai”. Tokį pasakymą išgirdę pirmą kartą taip juokėmės, kad net pilvus skaudėjo…

Iš Stoskeliūno dukros žinojome, kad kuria eiles, apie ką niekada su mumis nekalbėdavo…“

1960 m. per brandos egzaminus įvyko incidentas. Vesta byla, kurios metu V. Pajaujienė ir J. Stoskeliūnas pašalinti iš licėjaus.

 

Buvo priekaištaujama tuometiniam direktoriui J. Dabušinskui, kuris asmeniškai prisidėjo prie J. Stoskeliūno pašalinimo. Po daugelio metų pats Dabušinskas prisipažino J. Stoskeliūnui, kad tą problemą galima buvo išspręsti kitaip. Joną Stoskeliūną gynė tuometinis LVKD centro valdybos pirmininkas A. Skripka, Algis Uzdila ir kiti bendradarbiai. Kai licėjus neteko lituanisto ir polonistės, valdžioms buvo pagrindas jį uždaryti. Moksleivių Rimo Vainos, Gedimino Kraužlio ir Gedimino Žilinsko iniciatyva mokiniai parašė raštą Teisingumo ministerijai, kuriame prašė grąžinti J. Stoskeliūną į licėjų kaip vienintelį lituanistą, baigusį aukštąją mokyklą.

 

 

 

  Atsakymas iš Teisingumo ministerijos atėjo mokyklos direktoriaus adresu. Šis per mokytojų tarybos posėdį smarkiai barė J. Pajaujį ir J. Vainą, kad jo sūnus buvo tos akcijos organizatorius. Pašalinus iš Punsko licėjaus mokytojus, susidariusiai padėčiai sekti buvo saugumo specialiai apmokyti agentai. Jie informavo saugumą apie J. Stoskeliūno laikyseną, iškėlus jį iš Punsko licėjaus į Vidugirių mokyklą. Nuo 1960 m. iš Punsko J. Stoskeliūnas važinėjo į darbą po pradines mokyklas: dvejus metus į Vidugirius, trejus į Navinykus ir vienus mokslo metus į Vaitakiemį. Į darbą važinėjo motociklu – garsiuoju „Junaku”. Mano tėtis prisimena, kad J. Stoskeliūnas po pamokų grįždamas namo kartą per mėnesį užvažiuodavo pas jį apsikirpti. Daug anksčiau, kai dar J. Stoskeliūnas gyveno su šeima pas brolį Kampuočiuose, tėtė buvo nuėjęs pas jį Augustavo licėjaus adreso… Čia jį labai šiltai sutiko ir apsidžiaugė, kad nori mokytis…

(Bus daugiau)

 Marytė Malinauskienė, punskas.pl