Jonas Stoskeliūnas. Pluoštas prisiminimų (3 dalis)

Štai dar keli prisiminimai iš Navinykų:

 Vėliau su savo auklėtoju susidūriau Navinykų pradinėje mokykloje. Kartu dirbome vienus metus ir teko pažinti jį kaip bendradarbį. Aš dabar buvau jo vedėja. Jis į mane kreipdavosi kaip į savo viršininkę, visko atsiklausdavo, prašydavo, nors aš sakydavau, kad šito jis neturi daryti. Jis buvo kuklus ir nuolankus… Kartą manęs paprašė, kad jam leisčiau mokyti muzikos. Aš sutikau. Tada jis atsivežė į mokyklą instrumentą, kurį vadino fisharmonija. Ja grodavo mokiniams.

Mes gerai sugyvenome. Stoskeliūnas dažnai mane pavėžindavo savo motociklu į Punską ar į Vidugirius algos atsiimti…

 Petras Senda (Navinykai)

 Tai buvo rimtas mokytojas. Į mokyklą atvažinėdavo „Junaku“… Atsimenu, kaip grojo ir mokė mus dainuoti dainą „Trys vaikiukai pelėdžiukai“…

(…) Šitą nuotrauką ir aš turiu. Ji buvo daryta Navinykų mokykloje apie 1964 m. J. Stoskeliūnas sėdi centre. Prie jo iš kairės pusės stovi Danutė Pykytė-Rutkauskienė, toliau Birutė Drūtytė-Baguckienė ir aš, Petras Senda. Iš dešinės pusės: Elė Baguckaitė-Pečiulienė, Zita Bendorytė-Staskevičienė ir Jonas Baguckas. Antroje eilėje iš kairės stovi Petras Matulevičius, Antanas Baguckas, Genutė Sendaitė-Savickienė, Juozas Matulevičius iš Pelelių, Jonas Nevulis ir Vitas Žilinskas. Nežinau, kodėl nuotraukoje nėra Anelės Pykytės-Grimalauskienės.

 Anelė Pykytė-Grimalauskienė

 Stoskeliūną gerai prisimenu. Jis vasarą į darbą atvažiuodavo motociklu, o žiemą, kadangi autobusas iš Punsko važiavo tik iki Seivų, nuo kryžkelių ateidavo aštuntai valandai pėsčias. Būdavo pavargęs, iškaitęs. Per pirmą pertrauką valgydavo sumuštinį. Tai buvo duona ir viduje keptas kiaušinis. Aš kaip maža mergaitė nemėgau šalto kepto kiaušinio ir galvojau, kaip jis jį gali valgyti…

Klasėje prie mokytojų kambario stovėjo muzikinis instrumentas – fisharmonija. Ta klasė būdavo rakinama. Nežinau, kaip mes joj atsirasdavom ir viens per kitą pradėdavome groti. Išgirdęs mokytojas ateidavo ir klausdavo, kas grojo. Mes suspėdavome atsitraukti ir niekad nepagaudavo, kas „lindo“ prie instrumento. Visi paeiliui sakėm „ne aš“. Stoskeliūnas buvo tada piktas, bet mūs nebarė.

Aš buvau gera mokinė ir Stoskeliūnas mane mėgo. Kai turėjo išeiti iš Navinykų mokyklos, pasikvietė mane į savo namus. Nuvažiavau su motule. Turėjau gavusi nuo savo tetos suknelę iš Amerikos. Ji buva man jau truputį per maža ir spaudė, bet aš būtinai norėjau ja apsirengti. Stoskeliūnas turėjo fotoaparatą ir mane nufotografavo.

Nuotraukoje Anelė Pykytė-Grimalauskienė Punske prie Stoskeliūnų sodybos, kitoje kelio pusėje

 Be to, padovanojo naują, 1964 m. išleistą „Lietuvių- vokiečių kalbų žodyną“ (sudarė V. Vaitkevičiūtė). Jame įrašė dedikaciją. Žodyną dar turiu ir dabar.

Kai mokiausi licėjuje, kartą nusipirkau pusę kilogramo saulėgražų sėklų ir vaišinau savo draugus. Kai Stoskeliūnas pamatė besimėtančius ant grindų lukštus ir sužinojo, kad tos sėklos mano, turėjau šluoti visą mokyklą…

 Kaip jau anksčiau minėjau – iš Navinykų mokyklos Stoskeliūnas buvo perkeltas metams į Vaitakiemio mokyklą. Čia dirbantį mokytoją Janina Aleksaitė-Macukonienė prisimena taip: „Kai J. Stoskeliūnas mokytojavo Vaitakiemio mokykloje, buvau dar tik trečios klasės mokinukė, tačiau labai gerai atsimenu tuos mokslo metus. Jis mūsų klasę mokė bemaž visų dalykų, turbūt išskyrus tik lenkų kalbą, ir aš tik tais mokslo metais gavau pažymėjimą su visais penketais.Šiaip Vaitakiemio mokykloje mokydavę bemaž vien vyrai, ir jie nelepinę mūsų gerais pažymiais. Kaip maža mokinukė atsimenu, kad labai jaukiai jausdavomės per jo pamokas. Jis paguosdavo ir apgindavo nuskriaustą vaiką, padrąsindavo nedrąsų, mokėdavo įsijausti į mažo vaiko pasaulį, suteikti jam globą, saugumo jausmą, tinkamai paaiškinti nesuprantamą dalyką ir pastebėti vaiko gabumus.

Licėjuje Stoskeliūnas mokė vokiečių kalbos. Čia darbas buvo visai kitokio pobūdžio, o paaugliai mokiniai piktnaudžiaudavo mokytojo gerumu. Licėjuje J. Stoskeliūnas organizavo literatūrinius vakarus. Atsimenu poeto Jurgio Baltrušaičio minėjimą…“

 Važinėti motociklu, ypač žiemą, buvo labai sunku ir labai įgriso… Tik 1966 m. leista Jonui Stoskeliūnui mokytojauti Punsko pradinėje mokykloje. Joje dirbo iki pensijos – 1977 m. Licėjuje nebuvo etato, tačiau jam čia teko dėstyti šiuos dalykus: lietuvių kalbą 1956/57–1960/61, 1967/68–1969/70, prancūzų kalbą 1956/57–1958/59, vokiečių kalbą 1966/67–1973/74, istoriją 1956/57, 1957/58, geografiją 1959/60–1961/62, logiką 1959/60 m. m.

1961 m. Jonas Stoskeliūnas, dirbdamas Navinykų mokykloje, parengė su Z. Karpińska-Teperowa „Skaitinius“. 1970 m. išėjo skaitiniai Lenkijos lietuviškų mokyklų II klasei „Mokyklos takeliu“. Stoskeliūnas prisidėjo prie tų mokyklų lietuvių kalbos programų pradinėms klasėms ir lietuvių kalbos vadovėlių IV ir VII klasėms rengimo.

Jono Stoskeliūno pedagoginį darbą švietimo vadovybė vertino gerai. Jis buvo apdovanotas Aukso kryžiumi, Nacionalinės edukacijos komisijos medaliu ir įvairiomis progomis – piniginėmis premijomis. Švietimo vadovybės nuomone, jis buvo pareigingas, sugebėjo sukurti vaikų kolektyvus ekskursijų metu, skatino vaikus domėtis savo kraštu. Savo pedagogine patirtimi dalijosi su kitais mokytojais.

Apie Joną Stoskeliūną rašė jo buvusieji auklėtiniai K. Baranauskas („Daug pavasarių praėjo“), G. Dzemionas (straipsnyje, kuris išspausdintas monografijoje „Punsko Kovo 11-osios licėjui 50“). J. S. Paransevičiaus pastangomis sudaryta knyga „Jonas Stoskeliūnas. Gyvenimas ir kūryba“. Pluoštas prisiminimų surinktas ir iš kitų buvusių J. Stoskeliūno mokinių. Jie bus spausdinami penktame „Terra Jatwezenorum“ numeryje.

M. Malinauskienė, punskas.pl