„Prieš šią šventę ėjęs svietas į šventas upes ir ežerus praustis bei mazgotis, idant jaunais taptų…“ – rašė S. Daukantas.
Šiandien, birželio 23-iąją, švenčiame Joninių išvakares, kai dienos šviesa ilgiausiai pakimba danguje, o trumpiausios nakties pakalnėje išdygsta juodos raganos. Šios, sukdamos ratus aplink paparčio žiedą, spjaudo į šermukšniu išbraižytus ženklus… Tai senojo lietuvių tikėjimo pasakojimai, kuriuos žmonės sekdami, leisdavosi į šventės ritualus. Joninės, kitaip dar vadinamos Rasos švente, buvo žinomos ne tik lietuvių kultūroje. Apeigomis paremtą šventę taip pat mini lenkų tauta. Tiek vienoje, tiek kitoje kultūroje Joninių paralelių verta ieškoti, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje jų dvasią galima pajusti tik gyvai dalyvaujant šventės tradicinėse apeigose.
Birželio 22-ąją Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos, „Šalcinuko“, „Saulalių“ ir „Gimtinės“ nariai bei choreografinis sambūris „Jotva“ buvo pakviesti į Balstogės buities muziejuje organizuojamą iškylą „SOBÓTKA W SKANSENIE“, kurios metu punskiečiai atkūrė paslaptingumu ir simbolika paremtą Joninių šventę. Į senosios lietuvių pasaulėžiūros ritmą žiūrovus nukėlė didelė jotviečių grupė, sužavėjusi kitų kultūrų atstovus žvaliais judesiais, negirdėta muzika ir švelniais dainos žodžiais. O kaip atrodo svarbiausia lietuvių liaudies vasaros šventė, iškylos dalyviai įsitikino prisijungę prie punskiečių atkuriamų Rasos šventės apeigų. Nemažą žmonių minią patraukė senosios lietuvių dainos, kurios keliaudamos prie žaliųjų vartų turėjo būti nupraustos šventu žemės vandeniu. Anot senojo lietuvių tikėjimo, tik švarus žmogus galėjo pasitikti žalumynais išpuoštą kupolę. Čia ne tik lietuviškai dainuota ir šokta. Čia buvo bandoma ant kupolės užmesti savo rankomis nupintą vainikėlį, o dviejų buriančių raganų žolynuose ieškota laimės ir lašelio ateities vaizdų. Tą vakarą labiausiai dėmesį patraukė kupolė, kurios simboliką ir reikšmę aiškino Angelė Bapkauskienė ir Robertas Vektorius. Šalia šakotos kupolės susigūžusius dalyvius sušildė gintaro milteliais prikeliama laužo ugnis, o besileidžiančios saulės fone vandenį sudrumstė plaukiojantys vainikėliai.
Ar senosios lietuvių kultūros dvasia nulydėjo žmones ieškoti paparčio žiedo, ar pabandė išbandyti save ir pasitikti ryto saulę rasoje?.. Ar patikėjo neužgęstančios ugnies svarba?.. Tegul tai lieka paslapty, kaip ir Joninių nakties stebuklai.
(js), punskas.pl