Jotvingių ir mūsų ryšys dabar

Punsko „Aušros“ leidykla išleido jau trečią istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum – Jotvingių kraštas“ tomą.

Gražus būrys „Terra Jatwezenorum“ autorių, bendraminčių ir skaitytojų kovo 23 d. sugužėjo į Signatarų namus Vilniuje. Metraščio pristatymą vedęs poetas Mykolas Karčiauskas pasakė:

– Reikia tikėtis, kad metraštis gyvens ilgai, kaip ilgai gyvena legenda apie jotvingius.

M. Karčiauskas mintijo, kad geras metraštis reikalingas, idant atsijotume netiesas nuo tiesų. Andai apie būsimą Vasario 16-osios signatarą Petrą Vileišį jo nedraugai ir gal carinė valdžia paleido gandus: esą Vileišis prasigyvenęs iš knygų kontrabandos… O iš tikrųjų jis statė tiltus, pats rašė knygeles, už savo pinigus jas leido, platino. M. Karčiauskas su nuoskauda prisiminė, jog nepavyko per tikrąjį gimtadienį paminėti poeto Albino Žukausko šimtųjų gimimo metinių jo gimtuosiuose Bubeliuose, dabartinėje Lenkijoje. Vos tris dienas išstovėjęs paminklinis akmuo buvo išniekintas, atminimo lenta sudaužyta… Dabar poeto metinių minėjimas ir paminklo atidengimas Albino Žukausko sodyboje, tikimasi, įvyks per Poezijos pavasarį, gegužės 17 d. Gal ateityje pavyks restauruoti ir poeto, bubelioko, kaip jis pats save vadindavo, trobą, sodybą.

Viena iš metraščio autorių, partizanų vado Vanago dukra, signatarė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė kalbėjo apie ypatingos dvasios ir daug iškentėjusį kunigą Zigmą Neciunską, kuris pokariu Nedzingės bažnyčioj slaptai sutuokė jos būsimuosius tėvus, vėliau buvo įrengęs slėptuvę bažnyčios palėpėj. Nors kunigėlis nebuvo turtingas, visiems, kiek išgalėjo, padėjo. Ir grįžęs po tremties dar, kiek leido sveikata, tarnavo Dievuliui ir žmonėms, iki paskutinio atodūsio.

Juozas Sigitas Paransevičius apžvelgė naujausio „Terra Jatwezenorum“ turinį ir temas. Kalbėdamas apie nelengvą lietuvybės saugojimą Lenkijoje, priminė, kad ir jo lietuviško vardo oficialioj valdiškoj aplinkoj bei dokumentuose nebuvo ir nėra. Ne Juozas, ne Sigitas, tik vis Józef, Józef… Bet, kaip bebūtų, lietuviai tame krašte tebelaiko tvirtai apkabinę savo žemę.

Kalba Juozas Sigitas Paransevičius   (Vidos Baranauskaitės nuotr.)

Romualdas Grigas kalbėjo, kad jeigu nebūtų Punsko, Gervėčių ir Pelesos, tai ir mes, Lietuva, greičiau ištirptume. Kalbėtojas išsakė mintį, kad tikriausiai jotvingių genties, galindų gyventa ir Smolenske bei jo žemėse. Iki pat 1655 m. karo su Rusija. Juk minimi labai dideli skaičiai belaisvių ir tremtinių, kuriuos išsivarė caro kariuomenė. Tikriausiai dalis tų tremtinių – iš Smolensko.

Kiti kalbėjusieji dar mintijo apie lietuvių ir jotvingių sąsajas, apie karalių Mindaugą. Jis padėdavo jotvingiams, bet blaškėsi tarp trijų ideologijų: tarp senojo tikėjimo, katalikybės ir stačiatikybės. Mindaugo laikais Konstantinopolis priėmusiems stačiatikybę jau leisdavo melstis jų gimtąja kalba. Kodėl Mindaugas šia galimybe nepasinaudojo? Gal tarp Vatikano ir Konstantinopolio buvo slaptas suokalbis, nukreiptas prieš Mindaugą, prieš Lietuvą ir Žemaitiją? Jeigu buvo toksai suokalbis, tai jis pavyko, vos nepražudė Lietuvos, o jotvingiams tai nulėmė visišką jų žūtį.

Metraščio aptarimą Signatarų namuose dainingai užbaigė Punsko kultūros namų jaunimo kolektyvas „Kregždė“, vadovaujamas režisierės Jolantos Malinauskaitės-Vektorienės. Nuskambėjo poetinė kompozicija apie duoną, meilę, Tėvynę ir aukas jai.

Grįžęs namo, vėl vartau visus tris metraščio numerius – iš straipsnių mozaikos bandau atkurti sau tų dingusių genčių dvasias ir jų palikimą, pačią esmę. Koks ryšys tarp pražuvusių jotvingių ir mūsų – gyvenančių dabar?

Kad kalbame lietuviškai ir atkūrėme valstybę, turim būti dėkingi ir jotvingiams bei prūsams, kurių jau nėra. Jie, kovodami dėl savo išlikimo, pridengė Lietuvą vakaruos, pietuose, pietryčiuos. Įvairūs, intriguojantys ir didelės apimties (400–500 puslapių) tie „Terra Jatwezenorum“ tomai. Paslapčių, praradimų, atradimų ir suvokimų metraštis. Jį Punske nuo 2009 m. leidžia Lenkijos lietuvių „Aušros“ leidykla, o remia Lietuva, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Vienas iš sumanytojų ir vyriausiasis redaktorius – Sigitas Birgelis. Poetas, publicistas, kraštotyrininkas, fotomenininkas, lietuvybės saugotojas lietuviškame, andai lenkų užkariautame krašte, Poezijos pavasario ir Rudens literatūrinių skaitymų Punske organizatorius. Kaip ir jo žmona Nijolė, Sigitas per tiesioginius ir visuomeninius darbus beveik neturi poilsio… Per 2006 m. Poezijos pavasarį Sigitas kaip paprastai buvo gidas poetams iš Lietuvos. Lankėmės atkurtame didingame vienuolyne, kuris stūkso Vygrių ežero pusiasalyje. Vandeny žybčiojo žuvelės.

– Sigitai, ar pameškerioji bent retsykiais? – paklausiau.

– Norėčiau, bet neturiu kada. Yra dalykų, svarbesnių už sveikatą…

Paskui eilėraščiai ir muzika skambėjo prie jotvingių pilkapyno. Pagalvojau: kokia būtų jotvingių poezija, jeigu jie būtų?..

Leidžiant metraštį Sigitui talkina jo pavaduotojas Juozas Sigitas Paransevičius ir kelios dešimtys autorių: profesionalūs istorikai, kalbininkai, kraštotyrininkai, kultūrologai ir publicistai – iš Lietuvos, Lenkijos, Italijos ir kt. šalių.

Pirmajame metraščio tome (2009 m.), redakcijos pratarmėje, rašoma: „Sunku spręsti, kiek liko jotvingių po 1283 m. pralaimėjimo. Vokiečių kronikininkas Petras Dusburgietis 1326 m. rašė, kad „Sūduvos žemė tebėra apleista iki šiai dienai“. Bet išlikę jotvingiški hidronimai ir toponimai byloja ką kita. Visam laikui nutilo jotvingių šneka, giesmės ir raudos, buvo sunaikintos jų gyvenvietės ir sudegintos pilys. Liko piliakalniai, pilkapiai. (…) Neilgai džiaugėmės Mindaugo ir Vytauto valstybės galybe. Liublino unija, panaikindama Lietuvos suverenitetą, pavertė ją „naująja Lenkija“. Tie, kas save norėjo laikyti kilmingais, garbingais, raštingais, privalėjo rašyti ir kalbėti lenkiškai, nes svetimieji „įtikino“, kad kalbėti nepaprastai gražia ir sena indoeuropiečių kalba yra mužikiška ir menka.“

O juk lietuvių kalbos šaknys gali siekti iki 20 tūkst. metų, tuo tarpu slavų kalboms – geriausiu atveju – ne daugiau kaip 2 tūkst. metų. Šias didžiojo kalbininko Vladimiro Toporovo išvadas naujausiame metraščio numeryje primena lietuvių kalbos mokytojas, kraštotyrininkas Algis Uzdila. Ankstesniuose tomuose jis gilinosi į Lietuvos ir Lenkijos ežerų bei upių pavadinimus. Slavams upės Bug vardas nedaug sako. O juk tai nuo mūsų žodžių pabūgti, baugus, bauguma…

Bebaimės jotvingių gentys dar iki kryžiuočių grūmėsi tai su lenkų, tai su rusų kariaunomis. Ir tie, ir anie gviešėsi juos užkariauti. Paskui, prisidengę krikšto nešimu, narsius jotvingius nugalėjo daug gausesni kryžiuočiai. Dauguma jotvingių karių ir ne tik karių žuvo, nemažai moterų ir vaikų pateko į nelaisvę, o likučiai pasitraukė į gilias girias Lietuvoje. Daugiausia – į kraštą, kurį dabar vadiname Dzūkija ar Dainava. Beje, ir senuose metraščiuose jotvingių krašto ar kraštų vardai rašomi trejopai: Jotva, Sūduva ir Dainava. Ir toj Dainavoj jotvingiški vietovardžiai Leipalingis, Pilvingis, Nedzingė, Subingis liudija, kad jotvingiai neišnyko be pėdsako, asimiliavosi su lietuviais. O jotvingių kilmingieji po paskutinio pralaimėjimo tryliktajame amžiuje rado prieglobstį Žemaitijoje. Jų kilmingi proprovaikaičiai po dviejų šimtų metų – 1487 m. – susibūrė prie kunigaikščio Jurgio Kometavičiaus, valdžiusio Medininkų žemes. Ir įkūrė jotvingiai savo ordiną.

„Jotvingių kryžiaus riterių ordinas“ – taip ir vadinasi didžiojo magistro Artūro Ruko Daujočio straipsnis antrajame metraščio tome. Tas ordinas, išgyvenęs daug išbandymų, permainų, dalyvavęs sukilimuose, veikęs slaptai, atkurtas, gyvuoja ir šiandien. Dabar vienija 400 tikrųjų brolijos narių, o už nuopelnus Lietuvos mokslui ordino garbės riterių vardai suteikti profesoriui Zigmui Zinkevičiui, poetui Robertui Keturakiui, jau minėtam Sigitui Birgeliui ir kt. visuomenės veikėjams.

Išskirtinė įdomybė antrajame „Terra Jatwezenorum“ tome – runų rašto tyrinėtojo Juozo Šeimio straipsnis „Aisčių runos“. Jeigu senų rašmenų akmenyje, Kensingtono steloje, kuri saugoma Čikagoje, nacionaliniame muziejuje, šifravimai pasitvirtintų, tai reikštų, jog aisčiai Ameriką pasiekė gerokai anksčiau negu Kolumbas.

Naujausiame „Terra Jatwezenorum“ tome – net 32 autorių straipsniai. Gal didžiausia įdomybė – Algirdo Patacko, kultūrologo ir Kovo 11-osios signataro straipsnis „Jotva – teriota, bet neprarasta“. Kalbama apie jotvingių žodynėlį nuo Narevo, kuris tarp kalbininkų žinomas kaip „Pogańskie gwary z Narewu“. Atradimo istorija: 1978 m. baltarusių jaunuolis, retenybių ieškotojas Viačeslavas Zinovas Belovežo girioje, Novy Dvoro kaime, iš kaimiečio nusipirko seną lotynišką maldaknygę ir joje aptiko įsiūtus kelis ranka prirašytus puslapius, kur jotvingių žodžiai buvo išversti į lenkų kalbą. Tą maldaknygę, vaikinui tarnaujant kariuomenėje, jo tėvai sudegino, bet, lyg tai nujausdamas, V. Zinovas tą žodynėlį buvo persirašęs į sąsiuvinį. Jį ir perdavė Vilniaus universiteto profesoriui Zigmui Zinkevičiui. A. Patackas ir kai kurie kalbininkai neabejojo to žodynėlio autentiškumu. Žmogus jotvingiškai skamba mard. A. Patackas girdi sąsajas su Dzūkijoj nereta pavarde Mardosa ir su Mardasavo kaimu netoli Merkinės, kur jotvingių pabėgėliai tikrai galėjo gyventi. Tas kaimas buvo ir tebėra dainingas ir kovingas, ne vienas gražus partizanas iš Mardasavo jauną galvą paguldė. Kitas „Terra Jatwezenorum“ autorius, kalbininkas iš Italijos Umberto Dini abejoja to jotvingių žodynėlio autentiškumu, įtardamas, kad žodžiai buvo užrašyti žmogaus, menkai bežinojusio baltų kalbas. Kiti tyrinėtojai žodynėlyj atranda jidiš ir ugrofinų kalbų įtakų. Tačiau mintijant apie Mardasavą ir apie jotvingių žmogų – mard, man suskambo asociacija iš tarnybos sovietų kariuomenėj: polučiš v mordu – gausi į snukį. Tai ne pats bjauriausias rusiškas pagrasinimas… Jeigu mard tai žmogus, reiškia – jotvingiai taip įkyrėjo rusams, jog tie jau beveik tūkstantį metų tai netiesiogiai atsimena… Jotvingiai skaičiumi neprilygdavo priešams, dažniausiai kaudavosi ne atvirame lauke, o miške, ginkluoti ragotinėmis ir trumpomis ietimis. Jie turėjo savo taktiką, buvo bebaimiai, ir taip dažniausiai nugalėdavo. Arba žūdavo.

Neįvardindamas autoriaus, A. Patackas cituoja XIX amžiuje rusiškai rašytą istoriją: „Dėl jotvingių kilmės senieji metraštininkai nesutaria; vieni sako, kad jotvingiai kalba, religija ir papročiais panašūs į lietuvius, prūsus ir žemaičius. Kiti gi, kad jotvingiai visiškai skiriasi nuo slavų ir lietuvių. Naujausi tyrinėjimai pripažįsta juos esant sarmatų jazygų palikuonimis, bet be pakankamai aiškių įrodymų. Kokia bebūtų jotvingių kilmė, istorijoje jie pasireiškė kaip laukinė, plėšikiška tauta, ilgai išlaikiusi pagonybę. Tikėdami sielos persikūnijimu, jotvingiai niekad nesitraukdavo iš mūšio lauko ir nepasiduodavo į nelaisvę, bet žūdavo kartu su žmonomis. Jie gyveno pusiau klajokliškai, pusiau sėsliai. Dar ir dabar jotvingių likučiai aptinkami Skidelio valsčiuje, kairiajame Pelesos ir Katros upelių krante. Jie ryškiai skiriasi nu lietuvių savo juodbruvumu, juodais rūbais, papročiais ir gyvensena, nors visi jau kalba gudų kalba su lietuviška tartimi.“

Gražus netikėtumas: į „Terra Jatwezenorum“ pristatymą Vilniuje, Signatarų namuose, atėjo vienas senolis, aukštas ir dar tvirtas. Pasisakė esąs cikras jotvingis… Tame pačiame renginyje vienas iš metraščio autorių atkreipė dėmesį: lenkiškos mokyklos Vilnijoje savo eitynėms ir protesto akcijai Vilniuje neatsitiktinai pasirinko kovo 17 d. Šią dieną 1938 m. Lietuvos vyriausybė apsisprendė priimti Lenkijos ultimatumą ir užmegzti diplomatinius santykius. Apie tai „Terra Jatwezenorum“ puslapiuose primena anų įvykių amžininkas, buvęs Trakų apskrities policijos viršininkas, rašytojas, pedagogas Bronius Stosiūnas (1887–1946 m.). Straipsnyje „Trasnykų dienos“ pasakojama, kaip lenkų karinė vadovybė pasiuntė už demarkacinės linijos vieną savo kareivių… Lenkų provokacijai reikėjo aukos. Taip ir įvyko. Provokacija klostėsi pagal scenarijų… Nors lietuvių pasieniečiai buvo teisūs, bet Lenkijai tai buvo oficialus pretekstas pateikti ultimatumą Lietuvai.

Metraštyje daug straipsnių ir apie knygnešius, ir apie 1920 m. lietuvių kovas su lenkais Suvalkų trikampyje, ir apie partizanų likimus, ir apie nūdienos reiškinius Lenkijos lietuvių krašte.

O praėjusių metų gale aptarinėjant „Terra Jatwezenorum“ Punske įsiminė vieno Lenkijos lietuvio kalba, kurioj jis daugmaž pacitavo vieną nemažą lenkų valdininką: „Aš gerbiu Lenkijos lietuvius, man gražu, kad jie namuos kalba lietuviškai, turi savo trispalvę, Vytį, himną ir kt. simboliką, tačiau, išeidami už savo kiemo, visa tai jie privalo palikti namuose…“

O dar vienas „Terra Jatwezenorum“ pristatymas vyks balandžio 13 d. 16 val. Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre, kur tuo pačiu bus galima apžiūrėti spalvotosios keramikos meistrės Rūtos Indrašiūtės parodą ir atnaujintą lankytojų centro ekspoziciją.

Stasys STACEVIČIUS