Visatos erdvėje gyvename trumpą gyvenimą: lyg plaštakė, kuri, vos pakilusi į dangaus mėlynę, pritūpusi ant pievos žydinčios gėlės, žūsta. Žemės istorijoje mūsų, kaip vienetų, gyvenimai – tik maži neryškūs taškeliai. Sugrupavus juos, sudėjus į visumą – tautą, žemyno gyventojus, jie įgauna prasmės ir turi reikšmės Žemės istorijai. Kokius pėdsakus paliksime istorijoje, ar juos kas nors ateity pastebės, ar susimąstys, iš kur mes atėjom? Tiek ilgai išliksime, kiek būsime gyvi
ateinančių kartų atminty. Galbūt dėl to ir patys vis dažniau susimąstom, kas buvo prieš mus, iš kur čia atsiradom, kas iš tikrųjų esam. Istorija, kurią mes žinom, kuri mums perduodama, ne visada atspindi tiesą. Galbūt objektyvios istorinės tiesos niekada nesužinosime, ir toliau tai, kas vieniems akivaizdu, kitiems bus nepriimtina. Šie mano filosofiniai apmąstymai kyla dėl polinkio – tiek Lietuvoje, tiek mūsų krašte – grįžti į žiląją senovę, sužinoti apie neįtikėtinai paprastai aiškinamus dalykus, ieškoti savo šaknų, ištakų.
Vienas tokių ieškotojų yra punskietis Petras Lukoševičius. Ožkiniuose (Šilainėje) 7,5 ha plote jis ėmėsi titaniško darbo: bando atkurti gilios senovės tikrovę. Štai kuo pagrįstos jo pastangos ir darbai:
Labai svarbu, kad mūsų praeitis nebeliktų tik dainose, padavimuose ir pasakose. Siekiu, kad išdidžią ir garbingą praeitį galėtumėte pajusti vos įžengę į Jotvingių ir prūsų gyvenvietę. Tai milžiniškas, amžinas tėvų rūpinimasis savo vaikais ir jų palikuonimis. Graudu ir apmaudu, kad vis dar vyrauja nežinojimas, naikinantis ne tik dvasinius ar materialinius paminklus, bet ir vietinę, iš kartos į kartą atėjusią, atmintį. Kol ji gyvuoja – tauta, gentis nemirs.
Šiandien, žiūrėdami į klaikią išniekintą prarają, negalime atsikratyti netekties jausmo, negalime nematyti, nejausti, kaip mums trūksta mūsų protėvių jotvingių ir prūsų, nors patys gyvename Lietuvos kaimynystėje, bendraujame lietuvių, dzūkų kalba.
Jums, mano protėviai, mano didvyriai, kovoję už savo ir mūsų bendrą tėvynę, už mūsų ateitį; jums – išsibarsčiusiems po visą pasaulį palikuonims bei visiems, kuriems brangi aisčių senovė bei aisčių sukurtos kultūros; visiems, kurie ilgisi išėjusiųjų, bei kurie nenurimsta dėl neteisybės – skiriu Jotvingių ir prūsų gyvenvietę. Lai ji gaivina, puoselėja atmintį!
Tegul aisčių palikuonys ir tie, kurie yra pasiryžę paveldėti ir tęsti šią kultūrą, nebijo vadinti save jotvingiais ir prūsais. Burkimės į bendruomenes ir tokiu būdu įteisinkime jotvingių-prūsų etninės mažumos buvimą. Tai reali svajonė – juk gyvename savo istorinėje tėvynėje. O tie, kurie prisidėjo prie jotvingių ir prūsų žudynių, tegul išgirsta iš amžių glūdumos skambantį sąžinės balsą. Atėjo jums laikas grąžinti bent mažą dalį šiurpios skolos…
Tradicijų galia
Pasak Petro, jo tėvas, tėvo tėvai ir protėviai per šimtmečius, nuo XIII amžiaus karta po kartos tradiciškai perduoda mįslingą Žinojimą apie savo giminės šaknis, pradžią. Žinias, perimtas iš tėvo, jis žada perduoti ir savo sūnui.
Petras nuo mažens augo aplinkoje, kur buvo daug kalbama apie senovę, senovės gyventojų kovas dėl būvio, narsius karžygius, amžinosios ugnies saugotojus – vaidilas ir vaidilutes… Į Lukoševičių sodybą Giluišiuose (Trumpališkyje) sueidavo kaimynai „pakaziruoti“ ir pasakodavo apie tolimą praeitį, ją menančius žemdirbių, dirbančių savo žemę, radinius: kardus, molines šukes ir pan., pasakodavo legendas ir padavimus apie didvyriškus jotvingių ir prūsų karius, kurie kovojo ne dėl prasimanymo ar noro paplėšikauti, o gindami savo žmones, gyvenvietes, pilis.
Petras, vaikas būdamas, tų porinimų klausydavosi lyg pakerėtas. Beje, subrendęs manė, kad tai buvo tik spalvingos pasakos. Tačiau tėvas prieš mirtį patvirtino, kad visa tai vyko iš tikrųjų ir kad Petras nėra grynakraujis lietuvis, – jo gyslose teka dar ir prūsų bei jotvingių kraujas. Sužinojo tada, kad jo protėviai senovėje turbūt gyveno Šiurpilio apylinkėse, o kryžiuočių iš ten išvaryti, nukeliavo lig Sambijos pusiasalio prie Baltijos jūros. Vyriškis atmena, kad tėvas pasakojęs, jog jo motina (Petro močiutė) buvo kilusi būtent iš Sambijos, Piliavos-Pillau vietovės (Prūsija, dabartinė Kaliningrado sritis – Baltijskas). Lukoševičiaus tėvas prisiminė, kad ji dar kalbėjusi panašia į žemaičių, galbūt – prūsų, kalba.
Tėvas ir daugiau paslapčių išdavęs sūnui, tačiau Petras jas saugo nuo viešumos, kadangi jos skirtos tik giminės palikuonims. Kiek stipri turėjo būti ypatingų žinių apie giminę saugojimo ir puoselėjimo tradicija, koks tikslus hierarchijos supratimas Lukoševičių šeimoje, įrodo Petro ryžtas vykdyti tėvo valią. Jisai suprato, kad būtent šiuo laiku, šioje vietoje prieš jį atsivėrė galimybės atiduoti protėviams duoklę, iškelti į paviršių ir pagerbti jų atminimą – lyg tuos akmenis, menančius prūsų ir jotvingių laikus.
Pareiga, hobis ar noras siekti pelno
Žinios, kurias Petras įgijo iš savo tėvo, paskatino jį imtis didžiųjų darbų ir įgyvendinti praėjusių kartų svajonę – išgarsinti prūsų ir jotvingių vardą plačiai pasaulyje. Kad tai pasiektum, reikia ne tik didžiulių lėšų, darbo jėgos, bet ir ypatingo ryžto. Ryžto, kurį teikia tikėjimas savo idėjomis ir kuris reikalingas visiems sunkumams nugalėti. Žmogus susikaupia tik tam, kad pasiektų savo tikslą. Visas sutaupytas lėšas, visus pinigus, uždirbtus savo firmoje (automobilių parduotuvėje) „Jovaras“, skiria Jotvingių ir prūsų gyvenvietei puoselėti. Petro atkaklumas vis stiprėja, kadangi jis kasdien patiria jėgos, jo vadinamos „aukštesniąja“, galią – nepaaiškinamus žmogaus protu reiškinius. Lukoševičius tiki, kad jo žingsnius ir darbus kažkas prižiūri ir nukreipia tinkama linkme. Be to, mato, kad jo pastangos nenueina veltui; jo kuriama gyvenvietė pastebėta ir teigiamai įvertinta tiek vietos, tiek iš svetur atvykusių žmonių.
Petro statoma gyvenvietė – tai objektas, kuris tarnaus žmonėms, ne tik jų kūnui, bet ir – visų pirma – sielai. Numatyta pastatyti čia ir komercinei veiklai skirtus objektus (100 vietų viešbutis, restoranas ir pan.). Paprastai verslininkas, siekiantis kuo didesnio ir greitesnio pelno, pirmiausia ir imasi darbų prie komercinių pastatų. O Lukoševičius pradėjo statyti istorinę gyvenvietės dalį, kur pirmiausia įrengė vietą aukurui. Iš to galima spręsti, kokių prioritetų laikosi šis žmogus. Ne pelnas ir ne tik hobis ar susidomėjimas jotvingių ir prūsų istoriniu paveldu, o pareiga, atsakomybė savo protėviams ir tėvui verčia aukotis ir toliau dirbti.
Didieji darbai
Pirmieji darbai Ožkiniuose (Šilainėje) pradėti 2001 metais. Jau tada Petras jautė, kad įstojus Lenkijai į ES struktūras jo idėją bus lengviau įgyvendinti, mat Sąjungos įstatymai saugo istorinį paveldą ir privačią nuosavybę. Beje, ne tik saugo, bet ir sudaro sąlygas tą protėvių palikimą puoselėti ir pristatyti ateities kartoms (leidžia naudotis įvairių fondų lėšomis šiam tikslui).
2001-aisiais buvo paruošta teritorija: išlyginta žemė, parengta reikalinga dokumentacija (teritorijų planavimo dokumentai – žemės ūkio paskirties sklypo pavertimo kitos paskirties sklypu bei statybos dokumentai), rinktos medžiagos. 2002–2003 metais didesnė sklypo dalis buvo apsodinta mišku. Vėliau pradėta statyti objektus, susijusius su istorine dalimi. Pirmiausia pastatyta sargybinė, kurioje darbininkai galėjo pasislėpti nuo kaitros ar lietaus. Tuo pat metu paruošta vieta alkavietei ir iškeltas aukuras. Vėliau buvo pastatytas lauksas (priešpilis), pelkėje supiltas nedidelis piliakalnis ir jame suręsta pilis. Lygia greta su minėtais darbais buvo iškelti į paviršių didžiuliai akmenys, kurių didesnė dalis – mistiniai, apeiginiai, manoma, apie 4 000 metų senumo.
Statybų vieta pasirinkta atsitiktinai, tačiau ir šis pasirinkimas, anot Petro, nukreiptas „aukštesniųjų jėgų“, mat tik dabar ryškėja šios vietos energetikos trauka. Čia dygsta vis daugiau senovinių pastatų, ir gyvenvietė įgauna vis daugiau magiškumo, paslaptingumo ir ypatingos galios žmogaus protui ir sielai. Keliaudamas per jauną atžalyną siaurais takeliais, kur girdėti tik paukščių čiulbesys, bičių dūzgimas, varlių kurkimas, retkarčiais aptikdamas kokį ypatingą statinį ar akmenį, pajunti, kad iš tikrųjų įžengei į kitą pasaulį… į šalį, nutolusią nuo dabarties per dešimt šimtmečių…
Kviečiame lankyti jotvingių ir Prūsų gyvenvietę
Jotvingių ir prūsų gyvenvietės objektai išdėstyti pagal senovės gynybinį pilies planą. Gynyba vyko trimis linijomis: pirmieji buvo vartai, vėliau antroji gynybinė linija (sargybinės, gynybiniai statiniai) ir galiausiai – lauksas ir gyvenvietės širdis – pilis.
Savo gyvenvietės lankytojus Petras Lukoševičius pirmiausia atveda prie vietos, kur netrukus stovės prūsų vartai. Bus tai 4–5 metrų aukščio iš stambokų rąstų pastatyta įvažiavimo-įėjimo vieta su virš jos įrengtu žvalgybos-gynybos tašku. Senovėje tokių vartų vaidmenį atliko tūkstantmečiai ąžuolai – aukščiausi ir stipriausi Prūsijos, Jotvos medžiai, į kuriuos įlipus iš gana toli galima būdavo pamatyti priešo judėjimą, jo kariuomenę ar priekinę žvalgybą. Tų medžių viršūnėse žmonės įrengdavo dabokles, stebėjimo taškus. Būtent šventieji ąžuolai atliko pirmosios gynybinės linijos vaidmenį. Čia vykdavo pirmieji susirėmimai su priešo pajėgomis, ypač su žvalgyba.
Kiek toliau nuo vartų prieš akis atsiveria vaizdas į antrąją gynybinę liniją. Tai sargybinės bei du tam tikru būdu įrengti pastatai, kur iš vidinės pusės įėjimas laisvas, o iš išorinės – siena be langų, be angų, užstatyta akmenų virtine. Šioje vietoje būdavo jau rimti fortifikaciniai įtvirtinimai; sukaupta labai daug degios medžiagos, kadangi čia jotvingiai arba prūsai susidurdavo jau ne su žvalgyba, o su priešo kariuomenės branduoliu. Šioje vietoje vykdavo gana stiprios kovos, mat neapgynus antrosios linijos priešas braudavosi pilies link. Gynėjai, norėdami sustabdyti priešą, padegdavo minėtus objektus, o patys skubėjo į pilį ruoštis galutinei atakai.
Iš šios vietos, miškelio gilumoj, pro medžių šakas galima pastebėti pilies kontūrus. Prieš pilį Petras Lukoševičius pastatė lauksą (priešpilį) – jis senovėje būdavo deramai parengtas gynybai.
Pati pilis stovėjo sunkiai prieinamoje vietoje; jotvingiai ir prūsai statė jas pelkėse ant supilto kalno (piliakalnio), apsupdavo pilnu vandens grioviu. Priešas tikėdavosi sunkumų, todėl naudodavo įvairius būdus sugriauti ir įeiti į pilį: versdavo į griovius medžius, pagalius, bandė pasiekti gynybines sienas, nors tai padaryti nebuvo lengva, mat iš viršaus gynėjai pildavo karštą dervą, vandenį, užleisdavo širšes, bites, kurios skaudžiai geldavo puolikus. Be gynybinių objektų, jot-vingiai ir prūsai taikydavo vadinamojo „partizaninio karo“ metodus: versdavo ant takų medžius, suviliodavo priešus į pelkes, nukreipdavo dėmesį nuo puolamųjų. Jeigu jau būdavo aišku, kad nepavyks pilies apginti, gynėjai nenorėdami, kad priešai pasiglemžtų jų gynybos tašką, maisto, ginklų atsargas, patys ją padegdavo. Senovės gyventojai turėdavo savo slaptas perėjimo vietas, takus (kūlgrindas) per miškus, pelkes, į saugias vietas, kur priešas nesugebėdavo prieiti. Nuo priešų gynėsi visa bendruomenė, gyvenusi pilyje. Tik seneliai ir vaikai traukdavosi su arkliais ir turtu į pelkes, o likusieji likdavo kovoti. Kariai susiremdavo su priešu, o jų moterys tvarstydavo sužeistuosius, gamindavo maistą, taisydavo ginklus, dalyvaudavo ir kovose. Kovos gan užtrukdavo. Pavyzdžiui, Šiurpilų pilies apgultis truko apie 180 dienų. Priešai dažnai taikydavo tokią kovos taktiką: apguldavo ir laukdavo, kada pilies gyventojai, neturėdami maisto, pasiduos patys. Jei priešai pilį užimdavo, iškapodavo visus karius, o pasiimdavo su savim tik vaikus ir moteris. Priešams rūpėjo sunaikinti, išžudyti vietos gyventojus, užimti jų žemes, paversti dykra ir vėliau atkelti savo žmones.
Pagal naujausius mokslo tyrinėjimus, už aisčių genčių gynybą buvo atsakingos prūsų ir kitos aplink gyvenančios gentys; joms buvo priskirta karinė prievolė. Į kariuomenę jaunuoliai buvo priimami nuo 20 metų ir tarnaudavo dalinyje 16 metų, tad 36-erių tą tarnybą baigdavo. Kovos metu po kailiais, kurie atstodavo šarvus, vyriškiai dėvėjo baltus mirties marškinius.
Čia pat už antrosios gynybinės linijos pastatų Petras pristato Prūsų arką – vandens šaltinį. Šeimininkas šį statinį įrengė labai įmantriai; baseinas įspūdingas, išlipdytas lauko akmenimis, papuoštas iš akmenų sukurtomis keliomis arkomis, o pirmosios viršūnėje rangosi žaltys. Pasirodo, prūsams ir jotvingiams tokie vandens telkiniai būdavo labai svarbūs. Savo piliakalniuose jie rengdavo tvenkinius, kur laikydavo vandens atsargas, įleisdavo žuvų. Pirmiausia iškasdavo duobę (taip pat piliakalnyje), išdrėbdavo ją moliu, pabarstydavo smėliu ir tada prileisdavo vandens. Vanduo būdavo nuolat vartojamas atsigaivinimui, gėrimui, sienų gesinimui – juk visų pastatų sienos buvo medinės. Tam, kad gynybines sienas, bokštus ir pilis šiek tiek apsaugotų nuo ugnies, jų gyventojai išdrėbdavo jas moliu, kad priešai strėlėmis nepadegtų.
Pasižvalgę po Prūsų arką, grįžtame dar kartą prie vartų, bet dabar žvelgiame kairiau, kur pušelėm apsodintame kalnelyje puikuojasi didžiulis akmuo su iškaltu Prūsijos valstybingumo ženklu – trišakiu (šventa trejybe), bei užrašu „Prūsa“ ir 2001 metai – tuomet buvo pradėti darbai Šilainėje. Trišakio forma originali, rasta ant akmenų keliose vietose. Manoma, kad tokie ženklai buvo naudojami prieš 4 000 metų, kaip prūsų vadų, karių ženklas, pavaizduotas jų skyduose. Žemiau riedulio, akmeninėje sienoje prūsų kalba išmūryta „Prūsa“.
Toliau šeimininkas veda mus prie trijų apeiginių akmenų rato, esančio priešais minėtą akmenį dešinėje Prūsų arkos pusėje. Sustoję šioje vietoje, išgirsime P. Lukoševičiaus pasakojimą apie ypatingą radinį, atkastą šioje teritorijoje – duobę, pilną įvairių akmenų, tarp kurių užsiliko ir tokių, kurie galbūt mena laikus prieš 4 000 metų. Nustatyta, kad trys akmenys yra apeiginiai, jų energetika gana stipri. Du akmenys primena kėdes. Ant vieno iš jų (to, kuris arčiausiai Prūsų arkos) dėdavo ožio kailį, būdavo aukojama, pavyzdžiui, už pasisekusias kovas su priešais. Akmeninio rato viduryje iškeltas viršutinis akmuo, kuris taip pat, pasak žinovų, žynių, turi neįprastą energetiką.
Visai šalia, po beržais, guli Kreivėnų-Alksnėnų akmens dublikatas. Nors jame runos iškaltos šiais laikais, tikima, kad vien jų buvimas akmenyje suteikia jam kosminės energijos. Manoma, kad Kreivėnų-Alksnėnų akmuo mena Vytauto ir Jogailos laikus. Legendose porinta, kad po tuo akmeniu yra paslėpti didžiuliai lobiai. Beje, čia ne auksas ir sidabras turi didžiausią vertę, o iškaltos akmenyje raidės, nusakančios paslaptingą tiesą, kurią išskaitė marijampolietis Juozas Šeinys.
Atsisukę dešinėje pusėje pamatysime „prūdelį“, kairėje – dvi lentas: vieną su lietuvišku, kitą su prūsišku užrašu: Atleiski Broli, Tu palaidotas, aš – gyvas, bet garbę Tavąją vis šlovins mūsų širdys, Tu šimtmečius miegojęs, dabar kelies ir vėlei matome mes seną Prūsą. Tarp tų dviejų lentų stovi du apeiginiai, manoma, 4 000-mečiai akmenys, primenantys žalčių galvas. Pasak P. Lukoševičiaus, didžiausias šios gyvenvietės deimantas yra viršutinė žalčio galvos dalis: gerai įsižiūrėjus, galima pastebėti dvi iškaltas akis: ryškesnę, dešinėje akmens pusėje – vyrišką, ir šiek tiek silpnesnės energijos, kairėje – moterišką. Manoma, kad žmonių Žemėje gyventa ir daug anksčiau, dar prieš mūsų civilizaciją. Jie pasiekė tokį aukštą išsivystymo lygį, kad jis juos sunaikino, būtent: manoma, kad galėjo įvykti branduolinė katastrofa. Prieš tą nelaimę žmonės turėjo trečią akį (kaktoje). Prieš 4 000 metų esą žinota, kad būtent visas protas yra trečioji akis. Šiandien turime dvi akis, bet visas mūsų protas yra sukauptas smegenyse, kurios yra po kaukole, virš akių – tai mūsų trečioji akis. Apatinis akmuo šiek tiek silpnesnis. Šie akmenys rasti toje pačioje duobėje, kaip ir anksčiau minėtieji.
Toliau akmenimis grįstu takeliu keliaujame į miško gilumą, kur už keliasdešimt metrų išvysime alkavietę. Tai dvasinis gyvenvietės centras. 2008–2009 metais šią vietą tyrinėjantys specialistai, naudodami elektroninę aparatūrą ir kitus prietaisus, nustatė, kad atkurtoji prūsų ir jotvingių alkavietė tik 1–1,5 metro nutolusi nuo tikrosios, egzistavusios prieš tūkstančius metų.
Tik įėjus į alkavietę, prieš aukurą juntamas ypatingas energinis laukas. Atvykę iš svetur žmonės šioje vietoje iš tikrųjų pasisemia jėgų, energijos, nusiramina, atsipalaiduoja, suranda čia darną, ramybę. Pačiame alkavietės centre yra akmeninis aukuras. Jame įmūrytas akmuo, kuriame iškaltas ramovės ženklas ir baltų runos – ramovės pavadinimas. Akmuo neatsitiktinis. Žynių manymu, jis skleidžia labai stiprią energiją. Lukoševičius tikina, kad norint pasisemti energijos, reikia ant aukuro akmenų padėti rankas, susikaupti, atsipalaiduoti, geriausia pabūti čia vienam. Šalia aukuro guli akmuo su iškirsta įduba, kurioje yra vanduo. Į tą įdubą atvykę žmonės įmeta monetų, galbūt pagal paprotį – norėdami dar grįžti į šią vietą. Visas monetas (o pririnko jų kelis kilogramus, iš įvairių pasaulio šalių) šeimininkas žada suberti į puodą ir užkasti kur nors, kad ateityje kas nors jį radęs galėtų tyrinėti mūsų laikus.
Sugrįžtame į pagrindinį mūsų pasivaikščiojimo taką ir pasukę kairėn, kylame prieš kalnelį pirmyn. Kairėje pusėje pamatysime visą akmenų alėją – prūsų ir jotvingių vadų galeriją. Rieduliuose iškalti baltų (aisčių) genčių vadų atvaizdai, jų simboliai ir valdomų teritorijų pavadinimai. Pirmas akmuo skirtas Pipinui, kuris sukėlė prūsus prieš kryžiuočius ir slavus. Paminėta taip pat Sambija, iš kur kildinami Lukoševičių protėviai. Už „Sambijos akmens“ supiltas pilkapis iš visų Jotvos ir Prūsijos sričių žemės ir akmenų. Prieš pilkapį guli apeiginis akmuo, turintis didžiulę energiją: atseit, užpiltas ant jo vanduo įgauna šventumo savybių, tad galima juo krikštyti.
Kai kuriuose akmenyse iškalta tik Prūsijos–Jotvos sričių pavadinimai; ne visų jų vadų atvaizdus galima buvo atkurti, mat per 700 metų žinojimas apie praeitį, žiląją senovę buvo žiauriai naikinamas. Vienas akmuo skirtas Herkaus Manto, paskutinio prūsų vado, garbei, kitas – Skomantui, Dainavos–Sūduvos–Jotvos žemių valdovui. Šių žemių gyventojai dėjo daug vilčių, kad Skomantui pavyks sukurti antrą pagal dydį ir stiprybę Lietuvą, bet slavų, kryžiuočių puolimai, vidiniai nesutarimai šias svajones sužlugdė. Jo laikus primena išlikusi Skomanto vėliava (raudoname fone susipynę du šviesiai raudonos spalvos žalčiai).
Už alėjos dešinėje pusėje ant akmenų iškeltas stovi kryžius „Saulutė“. Šio kryžiaus forma išlikus 4 000 metų. Senovėje jis buvo iškaltas akmenyje. Šilainės kryžius – tai atkurta kopija, tačiau Petro pasakojimas apie jo simboliką suteikia jam prasmės ir paslaptingumo. Pasak gyvenvietės šeimininko, kryžius vaizduoja mūsų protėvių pasaulėžiūrą, kuri, pasirodo, nedaug skyrėsi nuo mūsų dabartinio tikėjimo. Pasaulis, kuriame egzistuoja žmogus, padalytas į tris dalis: vanduo, žemė ir Švč. Trejybė (dangus). Jau tais laikais žyniai žinojo, kad visa gyvybė yra išėjusi iš vandens; to simbolis yra gyvatė, žaltys. Mūsų laikų mokslininkai tai patvirtina. Kryžiaus centrinė dalis – Žemė, kuri sukasi Saulės ratu. Šis ratas (metai) padalytas į 8 svarbiausias dalis
(8 metų laikai) – anksčiau metų laikai labiau smulkinta, mat jie buvo derinami su gamtos pokyčiais per metus. Kryžiaus viršutinė dalis – dangus ir Trejybės ženklas (trišakis). Kryžiaus stiebas – tiesi linija – tai žmogaus sielos gyvavimo kelias nuo gimimo (iš vandens), per buvimą Žemėje, kai gyvenimas apsisuka ratu (nuo kūdikystės iki mirties), iki dangaus, kai ta siela keliauja į dausas, o ne išnyksta. Po mirties žmogaus siela pereina pirmus vartus – reinkarnaciją (pusmėnulis Saulės rate), apsigyvena medžiuose, moterų – liepose, drebulėse, o vyrų – stipresniuose medžiuose, pavyzdžiui, ąžuoluose. Kūnas lieka žemėje, o siela keliauja į dausas. Posakis „Iš pelenų atsiradai, į pelenus pavirsi“ – iš senojo tikėjimo.
Eidami toliau, kairėje išvysime pilį ir lauksą, o dešinėje – kitą tvenkinį ir prie jo stovintį prūsų stabą, vieną seniausių akmenų, kuriuos galima rasti Prūsijoje. Tokių stabų randama ir už Lenkijos–Lietuvos sienos, mat teritorija, kurioje dabar esame, nebuvo griežtai suskirstyta į Prūsą ar Jotvą, buvo tai vakarų aisčių teritorija. Šio prūsų stabo amžius – apie 4 000 metų. Riedulys smarkiai apnaikintas, išrautas iš tos pačios duobės, kaip ir anksčiau minėti akmenys. Jame galima atskirti žmogaus bruožus: galvą, akis, nosį, burną, rankoje ragą. Akmenyje buvo iškaltos ir runos, deja, jų išskaityti neįmanoma. Prūsų stabas – verčiant iš prūsų kalbos – akmuo. Mūsų krašte aptinkama daug vietovardžių su šio žodžio šaknimi: Stabingis, Štabinas, Stablaukiai ir pan.
Už stabo atsiveria vaizdas į pievelę, tyvuliuojantį tvenkinį, per kurį nutiestas tiltas su pavėsinėmis. Už jo supiltame kalnelyje įrengta laužavietė. Ateityje Lukoševičius nori pastatyti ir daugiau pavėsinių, kad atėję čia žmonės turėtų kur pasėdėti, pailsėti, pasigrožėti gamta.
Pasukame kairėn. Ten išvysime vietą, apsuptą šlamančių medelių, kur ateityje iš ekologinių medžiagų bus pastatyta lauko scena-amfiteatras, įrengta vieta žiūrovams. Čia vyks koncertai ir kiti renginiai.
Keliuku kylame toliau. Dešinėje pusėje, miško gilumoje, aukščiausioje gyvenvietės vietoje iškeltas stebėjimo bokštas. Į jį užlipus atsiveria prieš mus puiki apylinkės panorama, iš čia galima stebėti miško paukščius, žvėrelius, pajusti darną su gamta.
Eidami toliau, sukame kairėn. Paėjėję gabaliuką, išvysime atsiveriantį puikų medinės pilies vaizdą. Pasukę dešiniau, einame aplink ją sveikatos taku (tokie takai bus nutiesti po visą mišką, jie bus pavadinti visos Prūsijos ir Jotvos gilesnių upių vardais, originalia vakarų aisčių kalba).
Pasak P. Lukoševičiaus, ši pilis atstatyta pagal specialistų atkurtą pilies planą. Ji šiek tiek mažesnė nei originali, mat pritrūko vietos didesniam objektui. Piliakalnis supiltas pagal senovės protėvių metodus: tiesta rąstus, pilta žemes, vėl rąstus ir t. t., todėl jis stiprus, lyg geležinis. Ant jo pastatyta fortifikacinio (gynybinio) tipo pilis – bokštas-vartai, bokštas, trys nameliai. Visa tai supa medinių smailių rąstų tvora, o piliakalnį – griovys, pilnas vandens. Per tą griovį nutiestas tiltas, kuris ateityje galbūt bus patobulintas ir bus galima jį pakelti. Šiuo metu dėl lankytojų saugumo jis pritvirtintas prie žemės. Prieš pilį pastatyti keli nameliai ir jų aplinka sudaro pilies lauksą.
Visi šie objektai suręsti iš rąstų, pagal panašią technologiją, kokią naudojo protėviai. Skirtumas toks, kad senovės statybininkai griovelį iškapodavo viršuj, įleisdavo į jį rąstą ir vėl viršuj iškapodavo. Lukoševičius darė etnografiškai, logiškiau, kad vanduo nesuplauktų į griovelį ir ilgiau laikytųsi medis, iškirto jį iš apačios, o rąstus užkėlė vieną ant kito grioveliu į žemę. Kad tokį rąstą tinkamai pritaikytum, reikia bent 10 kartų sienoją užkelti, nukelti. Mediniai pastatai turi pastovėti metus kitus, kad nusistovėtų, susistiprintų. Objektai pastatyti be vinių, tik skiedrinis stogas sukaltas vinimis.
Senovėje pilyje gyveno aukštuomenė, karvedžiai, dvasiniai vadovai, o priešpilyje – kariai, paprasti žmonės; čia vykdavo visas gyvenvietės gyvenimas, ruošdavo ginklus, kaldavo juos, ruošdavo visa kita, kas reikalinga buičiai, pragyvenimui. Pilyje ir priešpilyje Lukoševičius žada pristatyti gyvąją istoriją. Pilies teritorija nėra didelė, bet čia užtektinai vietos rengti renginiams, pokyliams; jau kelerius metus čia vyksta Poezijos pavasaris.
Ateitis
Petras Lukoševičius žino, kad norint įgyvendinti visą projektą jo dar laukia aibė sunkių darbų. Nors istorinė dalis lyg ir baigta, trūksta joje dar įvairių smulkių detalių, kurios dar geriau atspindėtų prūsų ir jotvingių gyvenimą, jo prasmę. Gyvenvietės šeimininko laukia didžiulės komercinės dalies statybos. Jis yra numatęs pastatyti 100 vietų viešbutį, restoraną. Objektai bus panašių bruožų, kaip ir kiti (istorinio tipo) pastatai. Juos skirs grioviai, jungs tiltai. Restorane bus atkurtas meniu, kuriame bus siūlomi XIII amžiaus valgiai, pagaminti pagal senovės tyrinėtojų rastą receptūrą. Pasirodo, yra patiekalų, kuriuos gaminamės iki šiandien, o nežinome, kad jie išlikę iš gilios senovės.
Jotvingių ir prūsų gyvenvietė yra gavusi ES ekoturizmo licenciją. Tai įpareigoja šeimininką stengtis, kad čia būtų išlaikoma darna su gamta, kad objektai būtų pastatyti iš ekologinių medžiagų (mediena, akmenys, plytos, pakulos, molis). Žmonių veikla turi būti suderinta su gamta; draudžiama naikinti gyvūnus, augalus. Siekiama, kad ši vieta tarnautų žmogaus poilsiui, ramybei.
Lukoševičius labai norėtų, kad ateity gyvenvietė atgytų: žada surengti gyvosios istorijos, senovės vakarų aisčių amatų pristatymą. Lankytojams bus suteiktos galimybės nors trumpai „pavirsti“ jotvingiais arba prūsais, paliesti medį, molį, pasigaminti senoviniu būdu maistą ir pan. Gyvenvietėje bus organizuojamos įvairios šventės: tęsiami
Poezijos pavasario renginiai, jotvingių Jorės šventės, Kupolinės (Rasos šventė), Mindauginės, Žolinių renginiai, susiję su žiląja praeitim.
Savo svajones, užmojus Petras įgyvendina pasiremdamas istoriniais šaltiniais, sukauptais muziejuose, archyvuose, literatūroje ir aptardamas su istorikais, archeologais, kalbininkais, muziejininkais.
Jotvingių ir prūsų gyvenvietė Ožkiniuose (Šilainėje), pradžioje buvusi patyčių, kritikos, kliudymo ir stabdymo objektu, šiandien tampa viena įdomesnių Punsko krašto vietų. Senovės gyvenvietė tebekuriama, tačiau jau dabar joje dažnai apsilanko žmonių iš viso pasaulio, ypač iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos. Joje pabuvojo ir Lietuvos Seimo nariai, kiti aukšti valstybės pareigūnai. Pirmąją Jorės šventę 2009 metais filmavo Korėjos valstybinės televizijos operatoriai.
Prieš dešimtmečius brendusi Petro Lukoševičiaus vizija pagerbti prūsų ir jotvingių atminimą tampa apčiuopiama tikrove. Jo darbai ir pasiaukojimas labai vertinami, ypač Lietuvoje. Štai įrodymas: Jorės šventės išvakarėse (2009) iš Gedimino pilies Vilniuje buvo per pasiuntinius atvežta Lietuvos Karalystės vėliava. Nuo šiol gyvenvietėje ji plevėsuoja visų švenčių metu, keldama senovės aisčių dvasios atgimimo jausmą. Džiaugtųsi Petro tėvas ir tėvų tėvai, kad pagaliau išsaugota tiesa išvysta dienos šviesą.
Božena Bobinienė, (Terra Jatwezenorum 2009)