AKMUO MENA…
Muziejus (visuomeninė organizacija) JOTVINGIŲ KIEMAS yra įsikūręs Lazdijų r., Būdviečio sen., Kybartų k. Tai unikali vieta, nes čia susieina dvi senosios žemės – Jotva (Dainava) ir Sūduva, ribojasi du dabartiniai etnografiniai regionai – Dzūkija ir Suvalkija, čia pat valstybės siena, atskirianti ir jungianti Lietuvą ir Lenkiją, už kurios vis dar gyvena unikali lietuvių bendruomenė (trikampyje Punskas-Seinai-Suvalkai), išsaugojusi protėvių kalbą, kultūrą, ūkininkavimo tradiciją, pamaldumą, senovišką nuoširdumą ir didžiavimąsi Lietuva. Per šį kraštą pražygiavo Napoleono I Didžiosios armijos daliniai, ėjo siena tarp carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos, galiausiai tarp jų vykęs Didysis, arba Pirmasis, pasaulinis karas, vėliau driekėsi administracinė riba tarp Lietuvos ir Lenkijos, pažymėta kartimis su šiaudų gniūžtėmis, po to čia ėjo Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos Europos pasidalijimo riba, kas pasibaigė Antruoju pasauliniu karu, tada atėjo eilė Stalino geležinei uždangai su spygliuotomis vielomis ir signalinėmis minomis, sukūrusiai pasienyje negyvenamą zoną, pusiau padalintus kaimus ir likimus. Net neįtikėtina, tačiau šiandien čia turime laisvos Europos Šengeno erdvę, kurioje niekaip nekontroliuojamas žmonių ir prekių judėjimas, sieną galima kirsti bet kurioje vietoje… Kiek daug įvykių vienam kraštui, vienai giminei, vienam žmogui…
Čia mūsų protėviai gyvena jau keliolika tūkstantmečių. Tai liudija šioje vietovėje rasti akmens amžiaus akmeniniai kirvukai, balų rūdos lydymo liekanos, trinamosios girnos ir kiti autentiški radiniai. Šiose apylinkėse virė senųjų jotvingių gyvenimas. Tai mums primena Rudaminos (3 pilk.) ir Verstaminų (5 pilk.) piliakalnių kompleksai bei daugybė pavienių piliakalnių su garsiuoju Šiurpiliu jau Lenkijos administruojamoje teritorijoje, keletas vietovardžių ir hidronimų su žodžiu Kirsnan, kuris jotvingiškai reiškia juodas. Čia yra epicentras istorinės Kirsnuvos žemės, kurią valdė kunigaikščiai Algimantas, Šarūnas… Prieš jotvingius ėjo Kijevo Rusia, mozūrai, lenkai, kryžiuočiai, o JIE stovėjo… ir žuvo stovėdami. Puoselėdami narsiųjų jotvingių atminimą – muziejų pavadinome Jotvingių kiemu.
Čia pasakojama ir gamtos istorija, kurią geriausiai atsimena akmenys, ypač suakmenėjusios gyvūnijos ir augalijos liekanos, vadinamos fosilijomis. Tarp jų turime ir čia pat rastą suakmenėjusį koralą, kuris mums pasako, kad čia kažkada buvusi šilta jūra. Taigi mes randame dermę tarp krikščioniškosios pasaulėžiūros ir mokslinės evoliucijos teorijos teiginių… Jotvingių akmuo vadinamas stabiu. Ir mūsų dienomis apie sustingusį, susikausčiusį žmogų sakome: Ko čia stovi kaip stabas?
Ir dar, senieji čiabuviai jotvingiai labai gerbė juos supančią ir maitinančią gamtą, garbino bei meldėsi Viešpačiui Dievui pagal savo supratimo laipsnį, bet didelė klaida – tų laikų pagonis prilyginti bedieviams. Jie buvo labai tikintys pomirtiniu gyvenimu. Tai jų narsumo pamatas. O jotvingių narsumą aprašo visų kraštų visi amžininkai metraštininkai, netgi vienas Romos popiežius. Be to, pačio Kristaus pasiuntinys šv. Brunonas 1009 metų žiemą praėjo čia pat, per Jotvingių žemę, ir pakrikštijo vieną iš kunigaikščių – Netimerą ir jo šeimą…
Muziejuje taip pat galima pamatyti senoviškų buities įrankių ir namų apyvokos rakandų bei žemės ūkio padargų. Mes domimės ir renkame istorines žinias bei medžiagą iš visos Pietų Lietuvos, Kairiakrantės Lietuvos, Užnemunės, Juodosios Ančios Lietuvos, ar kaip ją bepavadinsi. Ten, kur mūsų protėvynė…
Muziejus įkurtas privačioje Danutės ir Algirdo MAZURKEVIČIŲ žemėje 1990 m. rudenį.
Akmuo yra geriausias GAMTOS istorijos ir ŽMOGAUS veiklos metraštininkas.
Muziejaus koordinatorius Donatas MAZURKEVIČIUS