(Tęsinys)
Tęsiame pasakojimą apie jotvingius (sūduvius) ir Jotvingių kryžiaus riterių ordiną (JKRO). Šio Ordino gretas 2017 m. rugpjūčio 19 d. papildė naujai priimti nariai: Gintautas Andrišėnas, Vida Brazauskienė, Virginijus Povilūnas ir Juozas Slabada. Jų iškilminga priėmimo ceremonija vyko Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje.
Kas tie jotvingiai?
Jotvingiai – tai baltų genčių grupė, gyvenusi dabartinės Lietuvos pietuose, dabartinės Baltarusijos vakaruose ir dabartinės Lenkijos šiaurės rytų dalyje. X–XII a. juos puldinėjo Rusios ir Lenkijos kariaunos, XIII a. – daugiausia kryžiuočiai.
Vokiečių ordino kronikininkas, galimai magistro kapelionas Petras Dusburgietis, garbinęs kryžiuočių riterių plėšimus ir žudynes jotvingių žemėje, apie jotvingius rašė: „Sūduviai (t. y. jotvingiai) patys tauriausieji, pranokę kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių (…). Savo svečiams jie rodo nepaprastą lipšnumą, ir vargu ar kada jų namuose rastumei tokių valgių ir tokių gėrimų, kuriais šia proga nepasidalytų su savo svečiu. Jiems rodosi, jog svečią būsią neužtektinai pamylėję, jei jis negersiąs iki apsvaigimo.“
Jotvingių narsą pažino net jų atkakliausi priešai: „Užkariavus iš Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės visas Prūsijos žemės gentis, beliko vienui viena, bet visų galingiausioji, būtent sūduviai, kuriuos broliai narsiai puolė, ne tiek pasikliaudami žmogaus drąsa ir gausia kariuomene, kiek dieviška pagalba, nes žinojo, kad Viešpats yra mokęs, jog aukojant auką, privalu aukoti ne tik galvą ar kurią kitą kūno dalį, bet ir uodegą.“ (Petras Dusburgietis)
Jotvingiai pavojaus neįvertino. Paskendę tarpusavio vaiduose nesugebėjo bendromis jėgomis duoti atkirtį priešui.
„Brolis Mangoldas, magistras, norėdamas, kad kovos su sūduviais, narsiai jo pirmtakų pradėtos, jo vadovavimo metais ne tik nesilpnėtų, bet kasdien stiprėtų, subūrė visą savo kariuomenę ir grabnyčių dieną įsiveržė į Sūduvos valsčių […]“. (Prūsų žemės kronika)
Sunku spręsti, kiek liko jotvingių po 1283 m. pralaimėjimo. Vokiečių kronikininkas Petras Dusburgietis 1326 m. rašė, kad „Sūduvos žemė tebėra apleista iki šiai dienai“, nors išlikę jotvingiški hidronimai ir toponimai tvirtina ką kita. Nutilo sūduvių šneka, giesmės ir raudos, buvo sunaikintos jų gyvenvietės ir sudegintos pilys. Liko piliakalniai, pilkapiai, kurie pasakoja apie narsiausios iš narsiausių baltų genčių gyvenimą ir lemtį. Po 1283 m. karo didelė kilmingų jotvingių šeimų dalis išsikėlė į kaimyninę Žemaitiją, kur atvykėliai buvo globojami Lietuvos valdovų ir vietinių.
Prisiminimai apie Jotvingių ordiną
Jotvingių kapitulos didysis kancleris kun. Kaributas Skinderis apie Jotvingių kryžiaus riterių ordiną 1938 m. spalio 9 d. rašė: „Susirinkimas įvyko 6 gruodžio 1937 metais Gudelių kaime Kešamų valsčiaus Vilniaus-Trakų apskričių, dalyvaujant Zdanavičiams, garbės ženklo Hipocentauro iš kaimo Žemoji Lenkauščizna; Feliksui ir Jonui Stankevičiams, garbės ženklas Mogila iš Borų kaimo; Liudui Vasiliauskui, g. ž. Ostėja iš Borų Trakų; Pranui Lukaševičiui, g. ž. Luk iš Lenkoščiznos kaimo ir Antanui Jarmolavičiui, g. ž. Koscieša, gyv. Vilniuje Bernardino g. 5. Žodžiu ir asmeniškai prašytas mūsų ponas Martinas Zubrickis, g. ž. Pomian, gimęs Vilkiliškiuose, 109 metų amžiaus, amžinai dalykų atminčiai papasakojo, ką atmena ir ką žino apie pirmiau buvusią Jotvingių sąjungą Kražiuose. Pareiškė, kas seka ir ką surašėme iš jo paties žodžių: „Tas kryžius, kurį nešioju, tai geležinis Jotvingių kryžius, o jį gavau 1849 metais Kražiuose, Žemaitijoje. Jis duotas to kryžiaus kapitulos, kaip matote iš diplomo, nes priklausė iš senų senovės bajorams. Pasakodavo žmonės, kad jotvingiai – tai sena lietuvių tautos šaka, buvusi tokia, kad nei ugnies, nei vandens, nei geležies, anei nieko nebijojusi, didelę drąsą turėjusi eidama kovoti. Kokia ten buvusi jų istorija, nepamenu. Geležinis Jotvingių Kryžius įsteigtas jų atminčiai, ir patys ponai ir bajorai Lietuvoje, kurie iš tų jotvingių kilę, prie jo prigulėjo.
Mano laikais tų ponų buvo daug Raseinių apskrity, Žemaičiuose, kur Kražiai, ir mano tėvas prigulėjo prie to kryžiaus, ir daug pasakodavo, kaip tai buvo, kol rusas dar nebuvo įsigalėjęs Lietuvoje, kaip paskiau.
Kad buvau Kražiuose, tai ten man rodė prie bažnyčios, ant kalno, senus jotvingių ginklus ir raštus ir sakė, kad dar niekas jų nemoka išskaityti, nes buvo tai stabmeldiški, ir varinius būgnus, kuriuos mušdavo su to kryžiaus ženklais, ir šv. Viktoro relikvijas, kuris ir po šiai dienai yra mūsų globėjas, iš Cesorių, Karalių, Lietuvos kunigaikščių rašytus raštus ir vėliavą su tauru ir mūsų kryžium, ir daug ko kito, ko jau nepamenu. Buvo dar tokios dvi patrankos, ant jų mūsų kryžiai, iš jų šaudydavo per velykas, prisikėlimą apvaikščiojant. Kaip būdavo susirinkimai, tai pirma eidavo į pamaldas, bažnyčią, kuri už upės ant kalno, o po pamaldų pavakariais būdavo puota mūsų ponų – alus, midus, mėsa, duona, sviestas. Tada išnešdavo ir vėliavas, ir būgnus, ir jotvingių ginklus, ir kunigaikščio seną paveikslą ir dainuodavo. Mūsų vyriausia galia buvo ponas Dominikas, kuris iš mūsų kunigaikščio kilęs, ir jis buvo su mumis. Visi drauge sėdėjo ir dainavo ant balsų lietuviškai senas dainas. Sakė, kad tai dainos, kurias seniau jotvingiai dainuodavę. Paskui degino laužus ant upės. Susirinkdavo tada 100 ir daugiau mūsų žmonių ir kiekvienas ponas aiškindavo, kas kokio garbės ženklo, iš kur kilęs, ir pasakojo apie jotvingius, kad tą jie pasakotų ir vaikų vaikams, kartų kartoms. Paskui kaip įvyko sukilimas, tai daug kas savo diplomus sudegino, kad nepatektų į rusų rankas. Aš buvau tik „Donatorius“, o buvo dar ir kavalierių, turtingų ponų ir jie nešiodavo tuos kryžius ant kaklo. Žmonės pasakojo, kaip jie visi iš jotvingių ir nuo amžių jų giminės užrašytos toje sąjungoje. Dar sakė, kad turį tokius raštus, kas iš kokių bajorų kilęs. Ir Vilniaus gubernijoje buvo nemažai mūsų ponų. Kaip ponas Rymgaila, ponas Polianskis, Bilevičius ir kiti, ir mano atminty, sakydavo, kad ir Vilniaus vyskupas buvo…
Greit rusai užgynė mūsų susirinkimus, rinkdavosi slaptai, maišto metu, kada nemažai iš mūsų buvo partijose.
Atmenu, ir Smolninkuose buvo Zienkevičiaus tėvas, kuris dar tebegyvena. Buvo taip pat mūsų kryžiaus ir dalyvavo mūšiuose su rusais ir Zdanavičiaus tėvas, kuris buvo iždininku – sukilėlius slėpdavo, kuriuos rusai vadindavo metežnikais. Ir Šeškinės kaime lygiai buvo. Buvo girdėtis, kad kur Kražiuose buvo, tuos daiktus slėpė bajorai, o paskui po maištmečio prapuolę ar rusai paėmę ir į Maskvą išvežę. Ir nuo to laiko nieko nebebuvo girdėti apie mūsų kryžių iki 1918 metų. Išgirdęs aš iš pono pulkininko Vilčevskio, kuris iš Lietuvos atvyko, kad tenai iš naujo manoma atgaivinti to kryžiaus organizaciją, nes ieško po sąrašus, ar kas dar negyvuoja iš tų, kurie tą kryžių turi. Kaip tada rašė p. Vilčevskis, tai, kuriam laikui praslinkus, prisiminė iš Kražių raštą, kuriame buvo matoma, kad net Jotvingių kryžiaus organizacija atgaivinta, ir mane surado ir kad vėl Jotvingių ponai ir bajorai senų pavardžių išguli prie jos… Ir aš labai nudžiugau, sulaukęs to laiko. Kad aš toks senas, daugiau kaip 100 metų turįs, tai man paskyrė pašalpą, kurią kasmet prisiunčia. Sako, kad daug Jotvingių sąjungoje mūsų narių. Ir fotografiją mano siuntė į Kražius.
O aš dar norėčiau pamatyti Kražius ir prisiminti senus laikus, tik jėgų nebeturiu. Bet ir taip gerai, kad sulaukiau laisvų laikų, kad gali mūsų bajorai ir ponai tvarkytis Kražiuose ant garbės.
O dar dveji metai atgal aš buvau Vilniuje, šv. Jono bažnyčioje, kur šv. Viktoro relikvijos, ir pasimeldžiau už senuosius ir naujuosius Jotvingius, kad Dievas padėtų mūsų broliams ir vadams. Tai viskas, ką atsimenu. Tą viską perskaičius man p. Antanui Jarmolavičiui pripažįstu. Kad tai surašyta žodis į žodį, iš mano žodžių ir pasirašau (Martinas Zubrickis). Gudelių kaimas 6 gruodžio 1937 metų. Savarankišką parašą p. Martino Zubrickio patikinu: Antanas Zdanavičius, Jonas Zdanavičius, Feliksas Stankevičius, Jonas Linda Vasiliauskas, Petras Vasiliauskas, Anatanas Jarmolavičius. Antspaudas su herbais: Pomian, Hipocentauro, Luk, Mogila, Ostėja, Kubiež ir Koscieša.“
Nuotraukose naujų Jotvingių kryžiaus riterių ordino (JKRO) narių iškilminga inauguracija š. m. rugpjūčio 19 d. Kražiuose. Foto JKRO
(Bus daugiau)
sb, punskas.pl