(Tęsinys)
Juliaus Senvaičio brolis Vytautas taip prisimena Julių*: „Julius manęs nepamiršo, nes mes buvome ne tik broliai, bet ir geri draugai. Jis iš Kauno kažkokiu sunkvežimiu atvažiavo iki Kupiškio, o nuo Kupiškio iki Šimonių 18 kilometrų atėjo pėsčias. Į gimtuosius namus neužsuko. Norėjo atsisveikinti su manim, bet nerado namuose. Aš tarnavau pas ūkininką už septynių kilometrų. Kaip jis sužinojo, kur aš, ligi šiol nežinau. Miške ganiau karves. Staiga žiūriu: priešais mane Julius! Kaip sapne. Su manim išbuvo tris dienas. Nakvodavo ūkininko jaujoje, kurioje žiemą džiovindavo linus. Maisto šiek tiek turėjo atsinešęs, o man šeimininkė įduodavo pietų. Julius padovanojo man peiliuką, kuris man, piemeniui, labai pravertė. Po trijų dienų atėjo laikas išsiskirti. Buvo liūdna atsisveikinti. Sekmadienį Julius pasakė: „Dabar nežinau, kada vėl susitiksim. Vėl traukiu Kauno pusėn.“ Abu stipriai apsikabinom ir apsiverkėm.“
Šį bičiulių susitikimą matė pašaliniai žmonės. Jie pranešė ne tik Juliaus tėvui, bet ir policijai. Vytautas buvo labai nubaustas. Vokiečiai, sugavę Julių, privertė jį tarnauti vokiečių lietuviškame dalinyje. Slenkant frontui į Vakarus, jo dalinys traukėsi per Lenkiją. Vokiečiai liepė lietuviams kasti apkasus.
Julius pasirodė esąs didelis nenuorama. Jis vienam vokiečių karininkui pavogė arklio balną. Kitą kartą ginklus, kuriuos už duoną ir lašinius atidavė lenkų partizanams. Ties Vysla besitraukiantį Juliaus dalinį apsupo rusai ir paėmė į nelaisvę. Juos laikė aptvertoje stovykloje, kažkur prie Vyslos. Į šią upę rusai belaisvius kas rytą varydavo praustis. Julius su keliais lietuviais sumanė, kad kai rytą juos nuvarys praustis, jie tarpusavy pradės muštis, o Julius, pasinėręs po vandeniu, bandys padaryti tvoroje skylę. Pabėgti pavyko. Bėgliai, gerokai nutolę nuo stovyklos, perplaukė Vyslą ir, pasisavinę civilių drabužius, nužygiavo į Dancingą (Gdanską).
Čia Julius įsidarbino chemijos gamykloje. Gamyklos vadovybė reikalavo asmens dokumentų, kurių jis neturėjo. Ko kurio laiko jam buvo išduoti lenkiški dokumentai (pagal kelių lenkų liudijimą). Julius, gyvendamas Kaune pas lenkę, pramoko lenkiškai. Lenkų valdininkams jis pasisakė esąs Lietuvos lenkas iš Vilniaus, jo motina lenkė, o tėvas lietuvis. Fabrike Julius labai gerai uždirbdavo. Čia gaudavo drabužius (jais vilkėdavo kaip išeiginiais), pieno ir kito maisto. Dirbdavo tik šešias valandas per dieną, tačiau darbo sąlygos buvo kenksmingos. Iš gamyklos išeidavo visiškai juodas. Prausdavosi su specialia pasta, tačiau ir tai negelbėdavo. Miesto merginos kibdavo prie gamykloje dirbančių vyrų, nes žinojo, kad jie gerai uždirba.
Julius su draugais apsigyveno sugriautoje mokykloje, kurią patys susiremontavo. Iš vienos vietos atsinešė duris, iš kitos – langus. Vietoj lovos įsitaisė atsineštą iš darbovietės maišą. Po kurio laiko Julius perėjo dirbti į alaus daryklą.
1947 m. pradžioje Julius Senvaitis savo tėvui rašė: „Jums rašo vėjavaikis sūnus Julius, nors ir nėra vertas sūnaus vardo. Aš gyvenu neblogai, dirbu alaus darykloje Grudziądz mieste. Galvoju vesti 18-metę lenkaitę, pas kurios tėvus gyvenu. Tėvai turi nuosavą namą, o mergina dirba miesto savivaldybėje. Nežinau, ką daryti. Norėčiau pasiklausti jūsų, tik atrašykit laišką. Labai prašau. Kai gausiu laišką, tai atsiųsiu savo ir Kazės nuotraukas.“
Tų pačių metų pabaigoje Julius parašė dar kartą. Atsiuntė ir sužadėtinės Kazės Bielickos nuotrauką. Vieną pavakarę parėjęs iš darbo išgirdo, kaip sužadėtinės motina savo dukrai sako: „Nenoriu, kad tu tekėtum už Juliaus. Jis iš kažkur atsibastęs litvinas.“ Julius su Kaze išsiskyrė, nors ji labai liūdėjo ir prašė jo ją vesti.
1949 m. pabaigoje Juliaus laiškas grįžo, nepasiekęs tėviškės. Grįžo su apvaliu antspaudu ir užrašu: „Jūsų šeima žuvo Sibire.“ Julius tuo patikėjo. Žinojo, kad Lietuvoje vyko partizaninis pasipriešinimas okupantams.
Juliaus ieškojo sovietų valdžia. Jie manė, kad jis esąs Lietuvos miškuose, gal netoli namų. Rusų saugumas ne kartą buvo iškvietęs tėvą tardymui. Pastarasis įrodinėjo, kad sūnus seniai namuose negyvena ir jis su juo neturi jokio ryšio.
Saugumas tardė ir Juliaus brolį Vytautą, nes žinojo apie jų paskutinį susitikimą 1941 m. Žmonės pasakodavo, kad matę Julių nušautą aikštėje. Bažnyčios aikštėje sovietų saugumas guldydavo nukankintų ir nužudytų partizanų nuogus kūnus. Jie ten išgulėdavo keletą dienų. Ne kartą tėvas liepęs sūnui Vytautui eiti ir pažiūrėti. Jam daug kartų tekę žvelgti į negyvų partizanų akis. Vieną naktį įsilaužė į kapinių koplyčią patikrinti, ar ne Julius ten pašarvotas. Partizanų kūnai buvę taip sudarkyti, kad negalima buvo iš veido atpažinti.
Pasibaigus partizaniniam judėjimui, namiškiai manė, kad Juliaus nėra tarp gyvųjų. Vėlinių dieną kapinėse šalia motinos, sesers ir tėvelio kapų jam uždegdavo žvakutę, o Kūčių vakarą minėdavo jo vardą.
Po daug dešimtmečių, atgimimo priešaušryje, 1988 m., Juliaus sesuo „Gimtajame krašte“ aptiko informaciją apie iškilmes Dariaus ir Girėno žuvimo vietoje Pščelnike. Straipsnyje buvo minimas kažkoks Julius Senvaitis. Visi spėliojo, kas jis? Koks Julius? Koks Senvaitis? Gal kas naudojasi jo duomenimis?
Kitą rytą brolis Vytautas su žmona sėdo į autobusą ir nuvyko į „Gimtojo krašto“ redakciją. Ten, susitikęs su žurnalistu Rimvydu Valatka, paprašė J. Senvaičio adreso. Dar tą pačią dieną parašė J. Senvaičiui trumpą laišką. Prašė, kad parašytų ką nors apie save.
* Vytauto Senvaičio pasakojimus užrašė Alicija Sitarskienė.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl