(Tęsinys)
Kaip minėjome, Vytautas Senvaitis, sužinojęs iš žurnalisto Rimvydo Valatkos Juliaus Senvaičio adresą, parašė jam trumpą laišką. Atsakymas atėjo po dviejų, gal trijų savaičių. Julius parašė, kad jis yra Vytauto brolis, kad ketina atvažiuoti į Lietuvą jo aplankyti.
„Paėmiau nemokamų atostogų ir nekantriai laukėme svečio, – pasakoja Vytautas Senvaitis*. – Nemigo naktys virto džiaugsmingu laukimu. Rugsėjo 7-ąją praleidau kieme, laukdamas. Pamatėme gatvele einant žmogelį: ant galvos skrybėlė, rankos tuščios. Jis pasuko į kiemą. Iš pradžių atrodė, kad tai ne brolis, nes visi jį įsivaizdavo apvalų. Svečias, priėjęs prie mūsų, pasakė: „Laba diena, brangieji“. Tuomet atpažinau brolį ir puolėme vienas kitam į glėbį.“
Vakare susirinko visi šeimos nariai – keturiolika asmenų. Atvažiavo ir sesuo su vyru. Svečią apjuosė tautine juosta. Šovė šampanas. Visi sveikino Julių, lyg būtų sugrįžęs iš Anapilio.
„Supratęs, kad šalia manęs tikrai sėdi mano brolis, išgyvenau nežmonišką džiaugsmą, – tęsia pasakojimą V. Senvaitis. – Negalėjau sulaikyti ašarų. Žmonės sako, kad šiam pasaulyje stebuklų nebūna, tačiau mano gyvenime įvyko du stebuklai: pirmasis, kai gydytojai po mano avarijos pasakė tėvams, kad ruoštųsi laidotuvėms, o antras – dar didesnis, kai po keturiasdešimt ketverių metų žuvusį brolį išvydau Utenoje.
Vėliau su broliu nuvažiavome aplankyti savo šeimos narių, palaidotų Šimonių kapinėse. Julius iš karto surado savo artimųjų kapus, padėjo gėlių.“
Po metų Vytautas su žmona ir dukra Zita aplankė Julių Stargarde. Kelionei ruošėsi ilgai ir kruopščiai. Sutiko juos Julius, jo antra žmona Barbora ir dukros Marytė ir Elzė su šeimomis. Pasisvečiavę trečią dieną svečiai, šeimininkų lydimi, nuvyko į Soldiną, kur aplankė Dariaus ir Girėno paminklą, padėjo gėlių.
„Stovėdami prie granito paminklo su įrašytais didvyrių vardais jautėmės, tarsi stovėtume nuostabioje šventovėje, – prisimena V. Senvaitis. – Apžiūrėjome pušį, už kurios užkliuvo ir sudužo „Lituanikos“ lėktuvas. Palietėme rankomis medžio žaizdas. Mus nupurtė šiurpulys. Tai ji pastojo lakūnams kelią į Tėvynę.“
Julius Senvaitis prie muziejėlio statybos
Apie „Lituaniką“ Senvaičiai nedaug iki šiol buvo girdėję. Sovietmečiu spauda apie tai nerašė. Gražų įspūdį jiems paliko Juliaus pastatytas Dariaus ir Girėno atminimui muziejėlis su užrašu „Soldino miško paslaptis“. Muziejėlio viduje buvo įrengti du kambarėliai. Vienas buitiniams reikalams, su šaldytuvu, spintele ir kitais reikalingais daiktais, kitas – skirtas didvyrių atminimui. Jame kabojo lietuvių tautiniai drabužiai, juostos, buvo eksponuojami nuotraukos ir dokumentai apie didvyrius, Dariaus ir Girėno paveikslai, daugybė knygų iš įvairių valstybių. Buvo ir brolio išleisti Dariaus ir Girėno atminimui pašto vokai.
Pastatas buvo aptvertas gražia medine tvorele, takai iškloti betono blokeliais, darželyje žaliavo rūtos, jurginai ir kitos gėlės. Julius dažnai čia atvykdavo, nors nuo Stargardo jam reikėjo įveikti apie 80 km.
Dariaus ir Girėno paminklą oficialiai saugojo Kovų ir kančių paminklų apsaugos komitetas bei Gožuv Vielkopolski vaivadijos paminklų konservatorius. Jie paskyrė Julių šio objekto visuomeniniu globėju. Šias pareigas jis ėjo nepriekaištingai. 1986 m. gegužės 6 d. Kovų ir kančių paminklų apsaugos vaivadijos komitetas J. Senvaitį apdovanojo Sidabro medaliu.
Nors muziejėlis buvo nuošalioje vietoje ir niekam netrukdė, po kurio laiko atėjo įsakymas nugriauti pastatą. Juliui tai buvo didelis smūgis. Pašlijo jo sveikata. 1989 m. liepos mėnesį Julių pakvietė Rokiškio „Spalio vėliavos“ vyr. redaktorius Paškevičius. Pobūvyje dalyvavo visi redakcijos darbuotojai. Julius pasakojo apie Dariaus ir Girėno paminklo globą ir lietuvių draugijos veiklą.
„1993 m. Julius Senvaitis aplankė Lietuvą ir artimuosius net tris kartus, – pasakoja V. Senvaitis. – Kartu teko pabuvoti Anykščiuose, Anykščių šilelyje, prie Puntuko, kuriame iškalti Dariaus ir Girėno veidai, Kryžių kalne, kur pastatėme medinį kryželį. Buvome Palangoje, lankėme Gintaro muziejų ir kitas vietas. Nuvažiavome prie Stelmužės ąžuolo galiūno. Apžiūrėjome medinę 1650 m. statytą bažnytėlę ir skulptūrų ekspoziciją. Buvome Ignalinoje, nuvykome prie Lietuvos giliausio Tauragno ežero, užlipome į piliakalnį, aplankėme Vilnių ir Kauną. Deja, Kaune Julius jau neberado to namo, kuriame jaunystėje gyveno.“
Julius Senvaitis muziejėlio viduje
Julius uoliai skaitė „Aušrą“, „Gimtąjį kraštą“, „Tėviškės žiburius“, „Laiškus lietuviams“, „Pasaulio lietuvį“, „Krivūlę“, „Karį“, „Aidus“, „Dirvą“, „Vilnį“, „Tėviškės aidus“, „Europos lietuvį“, „Nepriklausomą Lietuvą“, klausė Vatikano radijo laidų.
Julius buvo paslaugus kitiems, neatsisakydavo padėti, nesiskundė sunkumais. Apie dalyvavimą Poznanės 1956 m. birželio įvykiuose jis nemėgo kalbėti. Pirmą kartą apie tai prašneko savo broliui tik 1994 m. vasarą. Nepasakė, kiek metų kalėjo, kaip atrodė jo teismas, nekalbėjo apie kalėjime praleistą laiką.
Jis planavo gyvenimą, nesiruošė mirti. Mirė 1995 m. gegužės 28 d. Mirusiojo į paskutinę kelionę nelydėjo nė vienas miesto valdžios atstovas. Ne veltui Julius sakydavo, kad atvykęs į Uteną norėtų staiga numirti, kad jo palaikai galėtų rasti prieglobstį Lietuvos žemėje.
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
* Vytauto Senvaičio pasakojimus užrašė Alicija Sitarskienė.