Romą Vitkauską prisiminus

Šiuose keliuose kukliuose puslapiuose noriu pasidalinti kai kuriomis turtingos Romo biografijos nuotrupomis, kurių liudininkas buvau ir aš, ir kurios galbūt kažkiek jo biografiją papildys. Juolab jei Jis nepaliko savo atsiminimų ar užrašų.

Kartu su Romu Vitkausku pradėjome dirbti tuomet, kai 1975 m. mums buvo patikėtos Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Varšuvos skyriaus valdybos narių pareigos: Romui sekretoriaus, man pirmininko. Abu tuomet buvome Varšuvos žemės ūkio akademijos studentai. Tuo metu Varšuvoje studijavo gausi grupė jaunimo iš Punsko ir Seinų krašto. Prieš keletą metų dalis jų buvo dalyvavę nepriklausomo laikraščio „Varsnos“ leidybos darbuose. Tuometiniai politiniai pokyčiai šalyje turėjo teigiamos įtakos lietuvių bendruomenės suaktyvėjimui. Ryškiai vyko kartų kaitos procesai pačioje bendruomenėje. Jaunimas drąsiai ėmėsi atsakingos veiklos. Skyriaus valdyba nuolat organizavo paskaitas Lietuvos istorijos temomis, vyko susitikimai su įžymiais svečiais. Tuomet skyriaus patalpose lankėsi V. Noreika, VU rektorius J. Kubilius, komp. V. Landsbergis, V. Adamkus ir kt. Romo iniciatyva leidome skyriaus informacinį biuletenį, buvome subūrę vokalinę-instrumentinę jaunimo grupę, kuri, tarp kitko, koncertavo Punske Naujųjų metų sutikime.

Romą pažinau kaip labai atsakingą ir pareigingą jaunuolį su daugeliu sumanymų, kuriuos stengėsi įgyvendinti. Buvo labai draugiškas, visuomet pasirengęs padėti, jei tokios pagalbos kam nors reikėdavo. Kiek žinau, lankydamasis namuose susitikdavo su Punsko licėjaus moksleiviais ir kalbindavo juos studijuoti.

Visuomeninis darbas Varšuvos skyriuje nebuvo lengvas ir todėl, kad čia lankydavosi lietuviai iš įvairių pasaulio šalių, žmonės, kurių politinės pažiūros netiko tuometinei Lenkijos santvarkai, čia patekdavo daug įvairios lietuviškos spaudos. Pagaliau susitikimuose, kaip kiek vėliau teko sužinoti, buvo slaptų informatorių. Todėl neretai taip pat Romui buvo tekę lankytis ir aiškintis valstybės saugumo tarnyboms.

Po studijų Romas atliko karinę tarnybą atsargos karininkų mokykloje. Ją baigęs, įgijo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Po to dirbo Punsko žemės ūkio paslaugų kooperatyve inžinieriumi. Kurį laiką Punsko žemės ūkio pagrindų mokykloje mokė mechanizacijos.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje gerai besitvarkančiame Trumpalio kolūkyje buvo numatyta gana didelės paukščių fermos statyba. Buvo ieškoma kandidato valdybos pirmininko pareigoms. Imtis atsakingo darbo pakalbinau Romą Vitkauską, kuris tuomet dirbo vadovu kuklioje mechanizacijos bazėje Šipliškėse. Jo kandidatūra pasiteisino. Romas sunkiomis to meto sąlygomis atliko didelį darbą, sėkmingai užbaigęs investiciją ir tuo pačiu sukūręs daug naujų darbo vietų. Vykdydamas statybą įgijo didžiulę patirtį. Praminti keliai, užsimezgusios pažintys, gebėjimas numatyti sunkumus ir rasti būdus jų nusikratyti greitai pravertė tolesniam profesiniam darbe ir visuomeninėje veikloje.

Aplinkybės bei likimas lėmė, kad gana ilgą laiką teko būti šalia Romo, iš Jo pasimokyti, kartais patarti, turėti kiek įtakos vienokiam ar  kitokiam sprendimui. Bent keletą metų kartu teko būti daugelio įvykių centre.

Kad būtų aišku, apie ką kalbu, noriu priminti, jog 1983 m. pabaigoje man netikėtai teko perimti vadovavimą  Punsko valsčiaus politinėms struktūroms. Nuo 1984 m. rudens Punsko valsčiaus viršininko pareigos buvo patikėtos kaip tik Romui Vitkauskui. Teko kartu spręsti problemas, kai Romas vadovavo LVKD Centro valdybai. Jam einant Punsko „Aušros“ leidyklos direktoriaus pareigas, porą metų teko dirbti leidyklos stebėtojų taryboje. Kiek vėliau dvi kadencijas kartu dirbome Seinų apskrities taryboje. Tuomet Romui Vitkauskui patikėtos apskrities viršininko pavaduotojo pareigos. Tad buvo pakankamai laiko ir galimybių būti arti Romo ir Jį gerai pažinti.

Punsko krašto gyventojams Romas Vitkauskas įsiminė visų pirma kaip valsčiaus viršininkas, vėliau viršaitis. Kaip minėjau, Jis šias pareigas pradėjo eiti 1984 m. rudenį, kai būti viršininku atsisakė S. Bagan. Pretendentų šioms pareigoms užimti buvo ne vienas. Įtaka daryta iš įvairių vietų. Suvalkų vaivadijos valdžia taip pat veikė. Rinkimus pagaliau laimėjo Romas Vitkauskas. Punsko valsčiaus valdžios struktūroms vadovauti pradėjo nauji, jauni žmonės. Ilgai teko grumtis su įsisenėjusiomis neformaliomis įtakomis, įpročiais, įsisenėjusiu savotišku požiūriu į problemas ir jų sprendimo metodus. Vis dėlto patikėtos atsakingos pareigos sudarė Romui sąlygas įgyvendinti turimas ir kuriamas idėjas. Artimiausia aplinka gimdė naujus poreikius. Per trumpą laiką reikėjo imtis daugybės investicijų. Visuomeniniais pagrindais imtasi kaimuose vandentiekių tiesimo bei gyvenviečių telefonizacijos. Kūrėsi visuomeniniai komitetai, kurie aktyvino vietos gyventojus. Pasirodė, kad tik tokiu būdu galima buvo užtikrinti investicinių darbų finansavimą. Labai greitai Punsko valsčius atsirado tarp pirmaujančiųjų šalyje. Pasiekiamais rezultatais didžiavosi net aukšti valstybės pareigūnai, dažnai besilankydami Punske. Kartu tai buvo pritarimas iki tol vykdytai veiklai. Tie, kurie visam tam nepritarė, netekdavo argumentų.

Gana sunkūs ir sudėtingi buvo ambulatorijos su gyvenamaisiais butais ir kultūros namų Punske statybos paruošiamieji darbai bei statymas. Buvo statomas skansenas, taip pat pašto bei valsčiaus pastatai. Kaip įstaigos viršininkas begalę darbų užkraudavo ant savo darbuotojų pečių, o šie juos atsakingai vykdė.

Romas, kaip valsčiaus viršininkas, mielai sutikdavo padėti kitoms įstaigoms ar organizacijoms, kaimų bendruomenėms ir atskiriems gyventojams. Be Jo asmeninio angažavimosi jokia investicija neapsiėjo. Kad pasiektų užsibrėžtą tikslą, pavykdavo Jam visų pirma įtikinti artimiausią aplinką, ją suaktyvinti, įtikinti politinę valdžią, visuomeninius organus (pvz., valsčiaus tarybą), rasti finansavimo šaltinius bei užsimotų darbų vykdytojus. Viskas nebuvo taip paprasta. Ne visi juk viskam pritardavo. Kiekviena Punske ar kaimuose vykdyta statyba tai atskira plati ir sudėtinga istorija. Kiekvieną jų išsamiai ir su smulkmenomis galėtų atpasakoti tik pats Romas Vitkauskas.

Jis dažnai per daug rizikavo. Ypač tais atvejais, kai nebuvo iki galo užtikrintas finansavimas. Būta daug kitų pavojų. Ne vieną jų atsimena arti Romo buvę asmenys, valsčiaus tarnautojai.

Esant tiek darbų pasitaikydavo konfliktinių situacijų. Iš jų Romas sugebėdavo išbristi. Jo charakteris ir gebėjimas visapusiškai išanalizuoti galimus sprendimus leisdavo dažniausiai konfliktų išvengti. Daug darbų vykdyta visuomeniškai, t. y. vietinių gyventojų jėgomis. Kiek reikėjo susipratimo, žino tik tie, kurie buvo arčiausiai visų darbų. O juk dažnai vietoj padėkos tenka išklausyti piktų žodžių. Šitai yra patyręs ir Romas.

Romas Vitkauskas visą laiką ypatingai rūpinosi tinkamu Punsko valsčiaus pasiekimų populiarinimu viešojoje erdvėje. Tam tarnavo rengiamos parodos, koncertai svečiams, kraštą ir žmones populiarinančios mokslinės sesijos. Plačiausiai nuskambėjo mokslinė sesija „Punsko kaimo kultūra“.

Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje sėkmingai buvo tęsiama ir plėtojama bendradarbiavimo su Lazdijų rajonu programa. Palaipsniui keitėsi ir poreikiai. Didelė atsakomybė tekdavo valsčiaus aktyvui ir viršaičiui. 1986 m. sieną formaliai peržengė ir pas mus atvyko gausi rašytojų grupė. Iki šiol tęsiasi kaip tradicinė Poezijos pavasario šventė. Vėliau lankėsi ir kiti žymūs Lietuvos žmonės. Tarp jų ir politiniai valstybės vadovai. Svečius tinkamai priimti Romas visuomet mokėjo ir tai atsakingai darė.

Būta ir kurioziškų situacijų. Antai kartą, turbūt 1987 metų rudenį, susitikus su Lazdijų rajono valdžia Romas Vitkauskas užsiminė, kad Vilniuje niekas negali padėti Punsko „Jotvai“ įsigyti tautinių drabužių kelionei į Kanadą. Kalbas išgirdęs prisistatė padėsiąs Aštriosios Kirsnos kolūkio pirmininkas A. Stakvilevičius. Kaip bebūtų keista, drabužiai sutartu laiku buvo pasiūdinti, o už juos atsilyginta žiemkenčių sėkla, kuri greit išdygo kolūkio laukuose. Kur rasti pinigų grūdams nupirkti ir kaip pervežti tokį krovinį per tuometinę sieną, tik Romas Vitkauskas težinojo.

Punsko valsčiaus viršaičiai (iš dešinės: R. Vitkauskas, K. Baranauskas ir V. Liškauskas) su žmonomis 

Plačioje Punsko viršaičio veikloje buvo daug trukdymų. Dažnai labai netikėtose vietose. Antai dėl jau plačiai visuomenėje žinomos Lietuvių kultūros namų statymo idėjos tuometinė Suvalkų vaivadijos politinė valdžia savo specialiame posėdyje Punsko partijos komitete, pasikvietusi valsčiaus viršininką Romą Vitkauską bei partinį aktyvą, pateikė griežtai suformuluotą pastabą, kad nepakankamai gerai vykdomas valsčiaus teritorijoje ideologinis darbas, bei pareiškė nepritarianti mūsų planams statyti Lietuvių kultūros namus. Vedęs posėdį pasakė tiesiai: „Draugai viršininke ir sekretoriau, primenu, kad virš Lenkijos yra lenkiškas dangus. Kartoju: tik lenkiškas dangus.“ Tai tikrai palaikantys žodžiai, tarti buvusio valstybės saugumo pareigūno.

Apie 1988 m. abu su Romu buvome pakviesti į vaivadijos įstaigą, kur tuometiniai kontrolės skyriaus viršininkas bei partijos komiteto ideologinio skyriaus viršininkas pateikė mums įspėjimus dėl nevalstybinės kalbos (suprask – lietuvių) vartojimo Punsko valsčiaus ir partijos komiteto įstaigose atvejų.

Kiek vėliau tų pačių įstaigų skyrių vadovų pavaduotojai, atvykę į Romo Vitkausko kabinetą, pareiškė norintys šiandien sulaukti naujai pastatytos autobusų stotelės Šaltėnų–Šlynakiemio kelių sankryžoje dizaino pakeitimo. Tiesiog sienos išardymo. O ten kaip tik patys Šlynakiemio gyventojai įmūrydami laukų akmenis stotelę papuošė Gediminaičių simbolika.

Panašių incidentų buvę ir daugiau. Viena vertus, esi smūgiuojamas lyg bokso kovoje. Kita vertus, tokios situacijos ugdo norą dar atkakliau priešintis. Visą laiką buvome ir greičiausiai toliau esame stebimi bei labai skirtingai įvairių tarnybų vertinami. Praeityje su Romu dalijomės iš palankių mums asmenų gautomis surinktomis žiniomis apie mūsų kraštą ir žmones.

Romas lengvai rašė ataskaitas, pranešimus ar kalbas. Ypatingai mane žavėjo Jo paruoštos ir skaitomos kalbos per visuomenei nusipelniusių žmonių laidotuves. Jis niekam negailėjo gero žodžio.

Romas Vitkauskas (centre) po „Aušros“ leidyklos knygos pristatymo Punsko klebonijoje

Seinų apskričiai susikūrus plati mūsų visuomenė džiaugėsi, kad bent jau viršininko pavaduotojo postą užėmė lietuvis. O juo tapo kaip tik Romas Vitkauskas. Romo įgyta patirtis dirbti savivaldybės administracijos srityje buvo didžiulė. Gebėjimas vadovauti žmonių kolektyvui, patirtis vykdant investicinius darbus, pagaliau milžiniška patirtis sėkmingų projektų ir paraiškų Europos Sąjungos lėšoms gauti buvo didžiulis laimėjimas Seinų apskrities įstaigai. Darbas einant viršininko pavaduotojo pareigas pirmąją kadenciją nebuvo lengvas. Tarp tarybos narių buvo Romui nepalankių žmonių. Jų veiksmai buvę pikti ir niekuo nepagrįsti. Jie dažnai sukurdavo gana nemalonią atmosferą posėdžių metu. Daug garų nutekėdavo švilpimui, o ne traukimui, kaip sako liaudies patarlė. Romas skirdavo labai daug laiko darbui apskrities įstaigoje, nors nebuvo tuo metu etatinis darbuotojas.

Teisę atstovauti Punsko valsčiaus gyventojams Seinų apskrities taryboje Romas iš rinkėjų gaudavo kiekvienų rinkimų metu. Rinkimų rezultatai visuomet buvo Jam labai palankūs, visuomenės pritarimas didelis. Romas šitai labai vertino. Jautėsi įpareigotas atsakingai tenkinti į Jo asmenį sukrautas įvairių žmonių ir organizacijų viltis. Gana sunkios finansinės apskrities sąlygos, be galo daug darbų, problemų supratimo stoka tarp tarybos narių labai sekino Romo fizines ir psichines jėgas. Jis patikėtus darbus visuomet atlikdavo labai atsakingai. Kitaip nemokėjo. Jeigu ne Romas Vitkauskas, kažin ar dabar Punsko licėjaus mokiniai ir pedagogai dirbtų tokiomis sąlygomis? Taip pat apie kitus Jo nuveiktus darbus papasakotų buvę ar esami apskrities tarybos nariai, tie, kas sulaukdavo iš Romo bet kokios pagalbos ar patarimo.

Staigi mirtis paėmė Romą iš artimų draugų tarpo. Jis buvo be galo sąžiningas ir kuklus žmogus. Bendrauti mokėjo su kiekvienu, nepaisant to, ar tai paprastas kaimietis, ar ministras. Visuomet užantyje turėjo anekdotą, kuris pagerindavo kad ir nekokią atmosferą. Papasakodavo komiškų situacijų iš žinomų žmonių ar draugų gyvenimo. Romas buvo visuomet pasirengęs patarti ir padėti. Šitai patvirtintų daugybė žmonių. Jis „mokėjo“ ir solidžiai supykti, tačiau karštoms emocijoms nepasiduodavo. Jo gera savybė buvo ta, kad įtūžio ar pykčio niekada nepanaudodavo vėliau. Romas niekuomet neleido laiko tuščiai. Aplink Jį reikalai virdavo. Mėgdavo pakalbėti ir daugiau. Jeigu nekalbėdavo, tai ką nors užsirašinėdavo, kalbėjosi telefonu ar čia pat tvarkydavo savo arba kito reikalus. Niekada negalima buvo Romo įtarti dėmesio kitam žmogui stoka.

Kam praeityje teko su Romu dalyvauti „reikalų tvarkyme“, kai reikėjo pabendrauti prie stikliuko, tas turbūt gerai atsimena jam būdingą posakį: „Dar po vieną ir darban.“ Tai rodo, kad Romas nebuvo stikliuko mėgėjas. Tokiu posakiu diplomatiškai pranešdavo, kad to gero gal jau užteks ir metas imtis darbo.

Su Romu buvome artimi draugai. Susitikę kalbėdavomės aktualiomis visuomenei temomis. Tik dabar suvokiau, kad niekada nesikalbėjome apie savo šeimas, ligas ar planuojamas atostogas… Ko gero, kiek reikėdavo vienam apie kitą žinoti – sužinodavome iš kitur.

Romo nuveikti darbai, Jo gilūs pėdsakai, palikti pažįstamų ir draugų širdyse ir atmintyje, neleidžia jausmų išreikšti popieriaus lape. Tikrai per greitai Romas išėjo amžinybėn. Netekome labai atsakingo profesionalo, besiaukojusio visuomenininko, idealisto, artimo bičiulio, pavyzdingo tėvo ir vyro.

Juozas Bliūdžius, punskas.pl