Jurgis Milančius – knygnešys, daraktorius, vaistininkas, gimęs Navinykuose

Būdamas 11 metų (1880 m.), Jurgis mokėsi Punsko pradinėje mokykloje. 1881 m. – jau triklasėje Seinų mokykloje. Žinoma taip pat, kad J. Milančius mokslo sėmėsi Suvalkų Misingevičiaus progimnazijoje, vėliau – Seinų kunigų seminarijoje. Jos nebaigė, nes pajuto, kad neturi pašaukimo. Toliau ėjo vaistininko mokslus. 1892–1894 m. mokėsi Vilkaviškyje, paskui Lenkijoje – Petrakave, Nasielske, Ciechanave, Serocke, Plocke, Pultuske, Naujadvaryje palei Modliną, Zavercėje, Piliavoje, Markėse ir galiausiai Varšuvoje, kur universitete baigė provizorių kursus (1900–1902 metais).

Baigęs mokslus, 1903 m. rugsėjo 22 d. nusipirko išsimokėtinai kaimišką vaistinę Vievyje. Vievis yra Vilniaus apskrityje, 14 km nuo Elektrėnų, prie Vievio ežero. Prieš II pasaulinį karą čia gyveno apie 77% lenkų. Tai buvo sulenkėjęs ir sugudėjęs, materialiai bei dvasiškai nualintas kraštas. Jurgis Milančius pinigus už vaistinę išmokėjo iki vokiečių užėjimo į Vievį 1915 m. rugpjūčio 25 d., ir pasiliko čia gyventi bei dirbti. Atsisakęs visokių gyvenimo patogumų, jis skleidė meilės tėvynei idėjas ir aukštino lietuvių kalbą. Žinojo, kad niekas už tai neatlygins, o greičiau išjuoks, nes šioje parapijoje lietuviai gėdijosi savo kalbos.

Milančiaus vaistinė buvo prieglauda įvairiems veikėjams, tarp jų ir knygnešiams. Čia buvo slepiama lietuviška spauda. Vaistininkas palaikė ryšius su savo dėde iš motinos pusės J. Basanavičiumi, bendradarbiavo su knygnešiais Petru Gudeliu ir Motiejumi Grybausku. Su Grybausku (Kietaviškių valstiečiu, iš paties M. Valančiaus gavusiu Sutvirtinimo sakramentą) Milančius buvo nusifotografavęs. Yra išlikusi bendra jų nuotrauka iš 1924 m. Nuotraukoje užrašyta:

„Mes už brolius galvas dėjom,

Daug piktybių nugalėjom,

Lietuvą vadavom.“

Manoma, kad šį posmą sukūrė J. Milančius. Yra žinomos ir M. Grybausko sukurtos eilės apie sunkią knygnešio dalią.

Bruku brukavotas,

Ašarėlėm apmazgotas.

Į Tilžės miestelį

Pėsčiomis vaikščiojau,

Rankoj rožančėlį

Visada nešiojau.

Ant pečių krepšelis,

Rankoj rožančėlis, –

Tai mano darbelis

Rytas vakarėlis.

Per Tilžės miestelį

Išvargęs ir basas

Visada vaikščiojau,

Rankoj rožančėlį

Visada nešiojau.“

Grybausko ir Gudelio atneštas lietuviškas knygas Milančius platindavo savo vaistinėje. Tais laikais už vaistus buvo mokama dažniausiai ne pinigais, o kitomis prekėmis, todėl buvo įprasta, kad žmonės į vaistinę eidavo su krepšiais.

J. Milančius kovojo dėl lietuvių kalbos grąžinimo į bažnyčias. Prisidėjo prie to, kad lietuvių kalba būtų vartojama Kietaviškių, Semeliškių, Giedraičių, Vievio ir kitose bažnyčiose. Už lietuvišką veiklą apie 1905 m. gubernatorius buvo nusprendęs Milančių ištremti, bet nuosprendis nebuvo įvykdytas. Kitais metais Milančius bendradarbiavo su „Vilniaus žiniomis“, „Lietuvos ūkininku“, „Viltimi“. Dažniausiai pasirašinėjo Dzūko Trakiečio arba Jurgio Dzūkelio slapyvardžiais. J. Milančius parašė ir kaip atskirus kūrinėlius išleido: Dzūko Trakiečio „Lietuvos žvaigždutę“ (1907), Jurgio Dzūkelio „Lietuvos žvaigždutę“ (1908). Tai poezijos ir tautosakos rinkinėliai. J. Milančius išvertė A. Mickevičiaus „Nerį“ ir L. Kondratavičiaus „Karžygius kernaviškius“. 1920 m. išleista J. Milančiaus autobiografija „Gyvenimo bėgis“. 1926 m. išėjo trečias leidinėlis – Dzūko Trakiečio „Pilėnų didžiavyris“.

1908 m. gruodžio 29 d. J. Milančius išrenkamas Lietuvos mokslo draugijos Vilniuje nariu. 1907–1910 m. vaistininkas suteikė prieglobstį rašytojai Sofijai Pšibiliauskaitei – Lazdynų Pelėdai. Čia trejus metus ji dirbo vaistininko padėjėja, tvarkė jo ūkį ir laisvalaikiu rašė apysaką „Klaida“.

Per I pasaulinio karo mūšius sudegė Milančiaus vaistinė. Tada Jurgis atidarė vaistinę Kietaviškėse. Čia taip pat vasarą mokytojavo. Nuo 1921 m. vėl tęsė vaistininko darbą Vievyje. Čia įsteigė pirmąją miestelyje lietuvišką mokyklą. Ji įrengta kunigaikščio Oginskio dvaro pastate. Mokykla ir dabar tebeveikia. Pradines mokyklas J. Milančius įkūrė taip pat Rusakalnyje, Aliniškėje, Žebertonyse.

J. Milančius aktyviai dalyvavo vietos savivaldoje, Lietuvos Šaulių sąjungoje, sodindavo medžius, skaitydavo paskaitas. Buvo apdovanotas Šaulių žvaigžde ir Vyčio kryžiumi (be kardų). Šiuos apdovanojimus jis labai vertino.

1940 m. Milančiaus vaistinė buvo nacionalizuota. Nuo to laiko J. Milančius aktyviąja veikla nebeužsiimdavo. Jo žmona – Emilija (Emilė) Balasavičiūtė, g. 1884 m., dukra Mikolė Petronėlė, g. 1911 m. birželio 19 d.

Jurgis Milančius gyveno 87 metus. Mirė Vievyje 1956 m. gegužės 9 d. Palaidotas Vievio kapinėse. Jo vardu pavadinta viena Vievio gatvių. 1990 m. vasario 16 d. Vievyje prie J. Milančiaus namo (Vilniaus g. 38) iškabintos dvi memorialinės lentos: knygnešiui, lietuvybės puoselėtojui J. Milančiui ir rašytojai Lazdynų Pelėdai. Vyresni Vievio gyventojai mena miestelio žymų žmogų, išsiskyrusį savo darbais, elgesiu, charakteriu. Elektrėnų viešojoje bibliotekoje yra sukaupta medžiaga apie knygnešių darbą. Manau, čia būtų galima rasti daugiau žinių apie mūsų kraštietį.

Užklausti Navinykų kaimo gyventojai nieko nežinojo apie Jurgį Milančių. Aš prisimenu, kad mano močiutė O. Valinčienė minėdavo vaistininką – labai gabų žmogų, kilusį iš Navinykų, kuris apsigyvenęs Lietuvoje. Gal atsiras žmonių, prisimenančių pasakojimus apie Jurgį Milančių, ir sužels atminimo žolė vietose, kur mindė žemę Jurgelis…

M. Malinauskienė, punskas.pl