Kas per čudni metai. Misnau, ko ca man šįmet trūksta. Nugi, visai liepos nekvepėjo. Tep cikrai, gal ir kvepėj, alia biržalin ir tai baisiai trumpai. Dzieduliai pasakytų, kad da tokių metų nebuvo, pasaulio pabeiga! Jeigu pas kažkų tos liepos jautėsi – baltai pavydzu. Man teks pasimėgauc trijų metų sanumo liepžiedzais ir ieškoc inkvėpimo. Vuostau, vuostau… dzyrsc in kalendorų – nugi, liepos vidurys. Kur ca tus pusė mėnasio dzingo? Jau šašolikto. Žūrau, kas mažom raidukėm parašyta. Agronomų dziena. Pirma mincis – sveikinu, gaspadorai. Antra mincis – ne juos sveikyc raikia. Alia panašai. Netoli vienas kito – apė karves ir tvartus ainasi. Suprantat. Topc galvoj, kad pas mus buvo tokias žinomas agronomas Jonas Pajaujis. Nerašysiu dabar jo biografijos, ba ca ne vieta. Jei kas nežinot, pasiskaicykit pacys, o mes aikim išsyk prie raikalo.
Teko skaicyc Juozo Vainos užrašuose šito mūs agronomo pamokymus Vidugirų kaimi. (Ingrisiu jumiem iki gyvo kaulo su savo kaimu, alia toki metai. Vietovardzų metai. O apė kų gerausia norisi rašyc, jei ne apė savo teritorijų?) Kad ir kap labai žmogus buvo mokytas, norėj kaimo žmonėm padėc. Iš pradzų baisiai čudnai in jį žūrėta. Buvo tokias insicikinimas, kad va, kažkoks mokslinčus, šakių rankoj nelaikis, pamokyc nori, kap karves augyc. Alia ciej, katriej jo paklausydavo ir pamacydavo, kad Pajaujo pamokos padeda ir atneša gerasnį pinigų, nustoj aušyc burnas. Pieno karvės daugiau davė, kap daugiau ir gerau jas šėrė. Buvo tokių kytruolių, katriej tvircino, kad iš vienos karvės sapcyniolika litrų pieno primelža, kur kici sugebėdavo vienuolika litrų ištraukc iš trijų karvių. Ne vienas paskui šnekėj, kad tai jis „pakėlė“ karves an kojų. Pakėlė perkelcini ir tiesiogini prasmi. Pasirodo, kad cikrai dėl necinkamo šėrimo ne vienas gaspadorus rasdavo karvį nukritusių no kojų. Ir kų darydavo? Ogi vyrai imdavo jų kelc: „Būdo aina kiali vyrai piar sodzaus linijų ir padiada karvias pakialc. Pakiša po juoj arklio šliajų ar ciktai kilpų, pakelia, patastarankom /atasijom/ pariša už balkio ir dzienai paliekci. Karvė gali biskį pastovėc, pailsus an šliajos gulėdama ar pasiramdama pasilsėc, o vakari vė būna no balkio palaidzama. Matiau tokių kabancų karvį tėviškėn. Niapamianu, ar mūs karvė buvo dapjauta. Dalgi piar giarklį pabrūžina ir papjauna, nulupa skūrų ir mėsų isidalina su kaimynais. Tokia mėsa būdavo kialtuvienu vadzinama“, – rašė J. Vaina. Nu jo… Gal per daug ca aš tų sanų liepukų prisvuostiau…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl