Brėško rytas. Netrukus iš už miškelio pasirodė saulės spinduliai. Pasiekę namo langus, netyčia palietė jo skruostus. Pajutęs malonią šilumą, per miegus nusišypsojo. Sapnavo ilgą kelionę įsiaudrinusiu vandenynu. Rankomis lietė į laivą besidaužančių bangų sūrų vandenį. Ten jis kovojo su gamta. Nežinojo, iš kur gavo tiek daug drąsos ir jėgų, bet stovėjo sukandęs dantis, jausdamas, kad pasieks savo tikslą. Pamaži bangos aprimo, juodus debesis pakeitė dangaus mėlynumas ir nepaprastai karšta saulė. Jo akys užkibo už horizonte kyšančios sausumos. Džiūgaudamas įveikta jūra-pabaisa, pabudo. Kaip visada pabudo pačiu netinkamiausiu momentu. Ir vėl supyko ant savęs, kad kelintą kartą jo sąmonė įsijungė prieš laiką. Neleido jam pamatyti sapne pasirodančio žemės gabalo, paliesti sausumą basomis ir sūrumo įsigėrusiomis kojomis.
Pramerkęs akis atsiduso. Nauja diena – nauji iššūkiai. Jam vis sunkiau buvo keltis iš lovos ir ruoštis į mokyklą. Ten jo laukė niekada gero nelinkintys „draugai“ ir mielos tiksliųjų mokslų pamokos. Tik jų metu jis jautėsi savimi. Tuo metu jis užmiršdavo pertraukas-nesąmones. Kas jų metu vykdavo, žinojo tik jis ir jo „draugai“. Nebuvo žmogaus, kuris būtų galėjęs ištiesti pagalbos ranką. Visiems buvo nusispjaut į paauglio problemas. Be to, niekas nelaikė, kaip buvo priimta, jaunatviškų „išdaigų“. Ne be reikalo kas dieną sapnuodavo didžiulę audrą, laivą, save ir tolumoje matomą sausumą, kurios niekaip jam nepavykdavo pasiekti. Jis nebuvo tas mokinys, kuris kam nors pasiskųs, išsiverks draugei ant peties. Juk jis berniukas. Berniukai neverkia.
Dienos darėsi vis sunkesnės, nepakenčiamos, nepakeliamos, nelaukiamos. Jis žinojo, kad taip ilgiau būti negali. Jis negali pasiduoti įsiaudrinusioms bangoms, bet nežinojo, kaip išsilaikyti plaukiant vienam mažame laivelyje. Kas dieną maistas darėsi vis kartesnis, sportas sunkesnis, mokslas sudėtingesnis. Jam atrodė, kad niekas nemato jo vis labiau liūdno veido, lieknėjančio kūno, silpstančio akyse gyvenimo smalsumo.
Ir vėl jo kambario langus pasiekė saulės šiluma. Neskubėjo pramerkti akių. Šį kartą jo sapnas buvo kitoks. Jis priartėjo prie sausumos. Tolumoje matė žmogaus siluetą, ištiesusį jam ranką. Niekaip negalėjo atgaminti jo veido. Saulės spinduliai pasiekė jo veidą. Pramerkęs akis išvydo prie jo sėdinčią mamą. Jos šypsena skleidė šiltesnę už saulę šilumą. Ištiesė jam ranką. Nieko nelaukdamas prisiglaudė prie pusryčiais kvepiančios mamos suknelės ir tarė: „Mama, ačiū, kad esi“.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl