Priešais jį stovėjo cirkas. Kitoks, nei buvo įpratęs matyti. Palapinė buvo numarginta baltai juodais dryžiais. Neatrodė viliojančiai. Tuščias laukas, numindžiota žolė, nė gyvos dvasios. Kur visi? Kur cirko artistai, vagonėliai su riaumojančiais liūtais ar cukrinės vatos vežimėlis ir nuolat besišypsantis raudonnosis klounas? Apėjęs mažytį, liūdnai atrodantį cirką nusprendė palaukti valandėlę. Kas žino, gal visi kur nors pietauja? Bet kodėl mieste nėra jokio pranešimo apie atvykusį cirką? Pagrindinėje Benjamino gatvėje taip pat nėra jokio plakato, kviečiančio į netradicinį spektaklį. O kada pasirodymo atidarymas? Valanda? Diena? Iš kurio krašto šis cirkas? Informacijos trūkumas, kylančių klausimų raizgalynė privertė jį sunerimti, kad čia kažkas ne taip. Bet kodėl prie cirko stovi tik jis vienas? Argi žmonės nemato, kad šlapioje pievoje stovi palapinė? Praeiviai lyg niekur nieko vaikšto rūpesčiais nukabintomis nosimis (rūpesčiais? reikia paklausti jų, kas šiuolaikiškai vadinama rūpesčiu). Jie nieko nemato, tik savo nosis ir batų galiukus. O kas tas cirkas? Argi tai svarbu? Sako, kad negražu žvalgytis į visus šonus (išskyrus kaimyno kiemą). Sumauti batų galiukai.
Taip stovėdamas prilipusiomis prie cirko akimis, sumąstė palūkėti vakaro. Prisiminė, kad vaikystėje tik vakarais cirkas atgydavo. O gal šis taip pat prasivers temstant? Jis neklydo. Sėdint kelių šimtų metų amžiaus medyje (tik jis suprato, kad taip žymiai smagiau leisti laiką nei sėdėti fotelyje prie įkaitusio ir plastiku smirdinčio kompiuterio) cirkas atgijo. Iš jo vidaus pradėjo sklisti kukurūzų spragėsių kvapas, pro palapinės šonus brovėsi laukan baltų dūmų kamuoliai, nuaidėjo muzikos pirmieji garsai ir galiausiai jis prasivėrė, kviesdamas praeivius į Vakarinio Cirko šou. Žinoma, pirmieji patekti į cirką buvo sumauti batų galiukai. Laukdamas, kol visi sueis, pro palapinės vartus jis įėjo paskutinis. Kadangi sėdimos laisvos vietos jam neliko, nusprendė spektaklio pasižiūrėti patogiai įsitaisęs ant nepaprastai minkštos žemės („Gal ir gerai, – jis pagalvojo, – nors čia man niekas netrukdys“).
Šį kartą priešais save matė ne išorines cirko palapinės sienas, o jos vidaus magiškas formas. Suprato, kad ir čia kažkas yra ne taip. Cirke trūko spalvų. Vien juoda ir balta. Bet tai jo neliūdino. Jis nustebo, kad kiekvienas pasirodymas nusėtas blizgančių dviejų spalvų deriniu. Nebuvo nei raudonos, nei mėlynos, nei žalios. Pasirodymai neprilygo įprastam cirko artistų miklumo demonstravimui. Žiūrėdamas į scenoje besikeičiančius veidus, jų gebėjimą užburti ir įtraukti kitus į juodai baltos erdvės ryškiai spalvotą pasaulį, jis suprato, kad tai nėra paprasti nuo vienos kojos ant kitos šokinėjantys žmogeliukai. Jo akyse jie buvo puikūs aktoriai, scenos artistai, dėl kurių gerą pusdienį buvo verta laukti saulės įkaitintame medyje ir tikėti, kad cirkas tikrai atgis ir leis pasidžiaugti tuo, dėl ko verta gyventi, dėl ko verta paploti per petį, dėl ko verta atplėšti akis nuo nusibodusių batų galiukų.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Atrodo turėsim savo krašto rašytoją. Sveikinu