Jurgita Stankauskaitė. Dėmesys etnografinių regionų kultūrai

2015-ieji paskelbti Lietuvos etnografinių regionų metais, norint atkreipti dėmesį į atskirų teritorijų ypatybes, jų istorinį susiformavimą, saugojimą ir puoselėjimą.

Šiais laikais lietuviai kalbėdami apie tapatybę sieja save su tauta, bet neskiria savęs kaip tam tikrų Lietuvos etnografinių regionų atstovų. Greičiau įvardijamas kilmės miestas (konkreti vieta dažnai praradusi tradicinės kultūros bruožus). Žinoma, dauguma suvokia etnografinę priklausomybę vienam iš penkių etnografinių regionų: Žemaitijai, Aukštaitijai, Dzūkijai, Suvalkijai arba Mažajai Lietuvai.

Iš kur atsirado regionų skirtumai?

Krašto kultūros ir ūkio specifiškumui įtakos turėjo regionų gamtos skirtumai. Dzūkija, tai miškingas ir smėlėtas Lietuvos kraštas, kuriame paplito grybavimas, uogavimas, drevinė bitininkystė, grikių auginimas. Šiaurės Lietuvos dirvožemis tiko linams auginti. Šiaurės rytų Lietuvoje, kur daug ežerų, ir pajūryje buvo paplitusi žvejyba. Regionų ypatumams, ekonomikos raidai įtakos turėjo santykiai su kitomis kultūromis.

Ypač diskutuotinos nustatytos regionų ribos, tiksliau – paribiai, kur kultūros yra susimaišiusios. Vienos ypatumai pereina į kitą ir atvirkščiai. Dėl šios priežasties sudėtinga tiksliai nustatyti tokių vietų priklausymą konkrečiai kultūrai, tad normalu, kad tyrėjų nuomonės vis dar skiriasi.

Šiek tiek apie etnografinius regionus

Aukštaitijoje gausu patarmių, kurių kituose regionuose nėra. Čia turėta stiprų ryšį su slavais. Ryškiausi etninės kultūros bruožai vyrauja Vidurio Aukštaitijoje. Sakoma, kad Rytų Aukštaitijos kultūra panaši į Dzūkijos regiono kultūrą, o Vakarų į Žemaitijos. Kalbant apie kostiumus, vyravo šviesios spalvos.

Teigiama, kad žemaičiai geriausiai gyveno iš visų Lietuvos regionų. Didelė dalis priklausė LDK valsčiams. Jie nebuvo verčiami nemokamai dirbti ponų dvaruose (kitaip: lažo eiti). Žemaičių drabužiams būdingos ryškios spalvos (moterų apranga: platūs sijonai, daug skarų, raštuotos pirštinės ir kojinės).

O Suvalkija, sakoma, visada sparčiausiai vystėsi. Čia anksčiausiai panaikinta baudžiava, užtat greitai plėtojosi žemės ūkis. Kalbant apie kultūrą, jai įtakos turėjo istorinės aplinkybės, skirstančios regioną įvairioms teritorijoms. Jų kultūros bruožų aptinkama Alytaus ar Lazdijų rajone. Drabužiams būdingos ryškios spalvos ir raštai.

Mažoji Lietuva tai Klaipėdos kraštas. Kadangi po Pirmojo pasaulinio karo čia išliko labai mažai senųjų vietos gyventojų, dažnai šis regionas priskiriamas Žemaitijai. Be to, kultūra taip pat ne itin skiriasi nuo žemaičių kultūros. Religija ir prekyba turėjo įtakos tradiciniams kostiumams – pradėjo dominuoti tamsios spalvos ir pirktinės detalės.

Kadangi didelė dalis mūsų krašto priklauso Dzūkijos regionui, vertėtų daugiau dėmesio skirti savoms tradicijoms, krašto specifiškumui. Dzūkija ilgiausiai išlaikė archajines tradicijas. Teigiama, kad kultūros formavimuisi įtakos turėjo gyvenusi jotvingių gentis. Dėl nederlingų ir smėlėtų žemių vystėsi miško verslas (uogų, grybų rinkimas). „Čia ilgiau nei kitur išliko archajinės kultūros formos, saviti tikėjimai ir apeigos, materialinės kultūros bruožai: gatviniai rėžiniai kaimai (dalyje regiono, priklausiusio Vilniaus kraštui, jų yra išlikusių net iki dabar), kitos archajinės ūkio technologijos ir ūkininkavimo būdai. Pavyzdžiui, labai ilgai javai pjauti pjautuvais, ilgiausiai išliko bendras gyvulių ganymas, naminis audimas, tradicinių drabužių vilkėjimas, raudos“[1].

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl