Kurios iš tiesų nėra. Mano rašliavos pavadinimas tai pokštas. Pajuokavau. Nėra jokios geros idėjos.
Nors galiu klysti…
Kartais turime tokių dienų, kai mintys liejasi per kraštus, o kitą kartą galvoje vėjai švilpia. Štai net nuvalkiotos frazės neįmanoma pakeisti kuo nors originalesniu. Fui.
Norėtųsi pasidalinti viena mintimi, kuri šį kartą nelimpa prie pirštų. Bet vis tiek knieta trupučiuką palukštenti. Būna momentų, kai negalima vienos įdomios frazės atsikratyti taip, kaip ir nuvyti erzinančiai įkyrios rytinės musės. (Nesuklydau. Rytinė musė, kaip rytinės kavos kvapas. Tol lenda, erzina visus pojūčius, kol atsikeli ir su ja susitvarkai.)
Žmogus visą gyvenimą ieško idealo. Nieko naujo, nieko ypatingo. Visi tai žinome, bet nemokame su tuo susitvarkyti (atvirkščiai negu su muse ar kava).
Susitvarkyti? Ar tai kas nors bloga?
Nežinau, bet tai tikrai nėra vien žmogiškasis privalumas. O dabar galime šaukti, rėkti, prieštarauti, nes juk paci to paco sieki! Žinoma. Visi mes norime būti geresni, protingesni, sveikesni, gražesni žmonės. Viskas gerai. Esmė ta, kad eidami idealo link neretai paliekam už savęs gilias vagas, į kurias sukrenta nekaltos būtybės. Aha. Sakau, būtybės. Neturiu galvoje tik žmonių, o visą gyvą aplinką: žalumynus, gėlynus, paukštynus, žvėrynus ir pan. Nežinau, kaip jums, bet man anksčiau neteko apie tai susimąstyti. Įsigilinus į visa tai, ką žmogus kuria pasaulyje, visada kas nors nukenčia. Labiausiai Aukščiausiojo padovanoti mums ir jiems namai.
Kas tie jie?
Visi šliaužiantys, ropojantys, skraidantys, plaukiojantys ar vaikštantys gyviai. Žmogus sakosi esąs pasaulio valdovas. Matyt, ne savo galvai sunkią karūną užsidėjo.
O gal tai ir buvo ta idėja be idėjos? Nežinau. Sunku pasakyti. Skaitant Kazio Sajos knygą vaizduotė maišosi su realybe, o fantastinės istorijos su šiuolaikiniu pasauliu. Norisi ją nustumti į šoną, bet paslėptos nūdienos realijos vilioja nertis į keistenybes.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl