Jurgita Stankauskaitė. Inkilukas

In veidų garuoja da pylnas puodukas. Pasidarau sau šventį. Po nosim stovi puodukas su lėkštuki. Geru kap ponia, būt pasakius kadu mano močutė. Nu o kodia ne? Čėdzysiu gražus puodukus tep, kap „už sciklo“ laikė mūs močutės ar mamos? Laikė, škadavojo, saugojo… ir an rašto išėjo iš mados puodukai su rožukėm. Ir niekam jų neprireikė. Jom tai buvo ir mažum yra pagrožys, alė man puodas regali, tai jokias grožis. Grožis, tai žmogus, gerancis kavų iš puoduko su lėkštuki. Pagal mani, puodukai išgalvoci ne žūrėjimui, o gėrimui.

Povalio paimu vienų gūrkšnį, paskui kitų ir topc galvoj! Taigi pamiršau, kad prieš beveik tris savaites buvo pranešta apie inkilukų akcijų. Tai buvo per Vėlinių koncertų Pūncki. Ar kažkas apė tai daugiau minėjo? Tep. Minėjo Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė (baisiai norėjau ca dzūkiškai jų užrašyc, alė būtau turėjus jos aciklausc, ar možna, ar galiu, ar tep pridera… Nu ir susisarmacinau, ir nepaklausiau) „Aušros“ straipsnin, kur rašė apė savo surežisuotų Vėlinių koncertų „Paukščių sakmės“. Kap žinom, ne visi skaito „Aušrų“, todia galėjo jos informacija nepatekc ypač iki jaunesnių žmonių. Nor gali būc, kad mokykloj jau seniai visi viskų žino. Taigi, toj inkilukų akcija ne cik įdomi, alė baisiai prasmynga. Nu net širdzį suspaudza, kap apė jų pamisnu. Jeigu kas buvot koncerti, tai žinot, kad akcija susijus su pacu koncertu ir Vėlinių koncertų tėsimo tradiciju. Šįmet jubiliejinėj scenoj buvo daug paukštukų ir inkilukų. No sanų čėsų sakyta, kad paukštukai skraido tarp žamės ir dangaus, juose gyvena mirusių sielos… O inkilukas, tai namukas, katruom gyvas žmogus gali aprūpyc trapų paukštukų. Kap šiciej metai yra Nepriklausomybės metais, tai sumisnyta tuom progu šimtų inkilukų padaryc. O kas juos padaris, jeigu ne mės? Tai neapsakomai, sakytau, kilni idėja, prie katros gali prisijūngc, kas cik nori: vaikai, dzieduliai, tėvai, kaimynai. Kas nori, gali šaimynom sukalc inkilukų, o kas akvatnas, tai pac gali pasukc galvų, kap vienų lantukį sukalc su kitu, kad gautųsi inkilukas. Ir ca neraikia būc meninyku, kad šitų padaryc. Norit, tai galit išabliuoc lantukes, o jai ne, tai ne. Esmė tami, kad tai būtų iš širdzies ir geranoriškai padarytas namukas sanų Pūncko kapinių paukštukam. Tep, inkilukai bus pakabyci medzuose an kapinyno kitoj pusėj Lietuvių kultūros namų. Turit čėso iki pavasaro. Tai kap rozas, kap toki ilgi vakarai ir neturėsit ko daryc lauki sutemus, tai pasimkit pora lantukių ir duokit fantazijai kelių! Gražu bus, jaigu da tautiniais raštais jį numargysit. Nori jūs vaikucis savo mažu tėptuku nuspalvyc? Duokit, bus atminimas ir jumiem, ir jam, kap kadu aidamas „an Jotvos“ macis savo inkilukų. A, inkilukus atneškit in kultūros namus.

Duokit paukštukam namus. Kas žino, ar juose neapsigyvens kokia giesmynga kadaise gyvenusio žmogaus siela… Kas žino…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl