…sugrįžta skaityti žmonių prisiminimai apie slepiamas krosnyse knygas, jų aukojimąsi dėl gyvo lietuviško žodžio, išliekančio vaikų lūpose…
Sunku įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti gyvenimas kaime, kuriame žemės žmogus knygą vertino labiau už viską gyvenime. Lietuvių kalba užrašyti žodžiai turėjo ypatingą reikšmę, kurios šiandien mes nesuprantame taip, kaip suprato to meto lietuvis. Pasaulyje, kur viskas yra laisvai prieinama, galioja žodžio ir spaudos laisvė, priespauda mūsų galvose kuriasi neįtikėtinų istorijų ar pasakų pavidalu.
Teko girdėti tokius žodžius: „Vaikai, gerais laikais gyvenat. Nereikia nieko bijoti ir nuo nieko slėptis…“ Tikrai. Turime šimtus knygų, o tarp jų milijonus pasirinkimų! Tiesa. Bet kai turime viską, ko tik norime, ir nereikia didelių pastangų norint pasiekti, pavyzdžiui, knygomis perkrautas lentynas, nejaučiame jų vertės. Ne vieno iš mūsų palėpėje guli dulkėmis nusėti knygų puslapiai, kurie galiausiai virsta pelenais. Šiandien ne jie naikina ir degina knygas, o mes virtome jais – be mirktelėjimo sukrauname knygų laužą ir „susitvarkome“ kampus.
Sakoma, kad neįmanoma namuose išsaugoti tiek daug knygų. Jeigu neįmanoma, tai kam tada jas pirkti arba kaupti drėgname rūsyje? Galbūt tos knygos kam nors labai reikia – draugui, mamai, jaunesnei pusseserei arba močiutei? Padovanok, atiduok į biblioteką arba parduok. Šiais laikais labai populiaru pirkti ir parduoti. Sakyčiau, tai visai nekvailas reikalas. Padedame ne tik sau, bet ir kitiems. Negerbti knygų, tai tas pats kaip negerbti kito žmogaus gyvenimo, jo vidinio pasaulio, jausmų ir išgyvenimų. Knygose užrašomos slapčiausios žmogaus gelmės, kurių išorėje tikrai nematyti. Yra knygų, kurios rašomos daug metų, o kitos gimsta per kelias savaites ar dienas. Tai dažniausiai pasakytina apie populiariausius romanus, leidžiamus pagal užsakymą. Tegul bus, kad ten viskas sausa, prievarta išspausta ir per daug pasaldinta, bet ten irgi yra krislelis kūrėjo dvasios. Vis dėlto tai yra knyga.
Knyga mus moko, lavina vaizduotę, gerina atmintį, supažindina su kaimo ar miesto, miško ar džiunglių, kalnų arba jūrų, dangaus ir žemės gyvenimu. Knyga kaupia tai, kas aptinkama realybėje, ir tai, kas gyvena fantazijoje. Kartais knygoje užrašomi išgalvoti ar išsapnuoti pasakojimai. Būna taip, kad fikcija tolimoje ateityje tampa tikrove!
O kai atsisėdi ir pamąstai apie užrašyto žodžio svarbą lietuvių kultūroje, imi suprasti, kad knyga visais laikais mokėjo kalbėtis su žmogumi. Ji kuždėdavo šaukiantiems ir ieškantiems, turtuoliams ir vargšams. Manau, kad knyga turėjo ir turės tūkstančius veidų. Knyga – tai mokytojas, pranašas, gydytojas, draugas, kelionių vadovas, būrėjas…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl