Gražus ir savitas pasaulis atsiveria ten, kur jo nepastebime, gal ir todėl žmogus visą laiką siekia, tiria ar domisi. „Kas būtų, jeigu…“ – įprastas, vos ne kasdieninis klausimas, verčiantis abejoti savo pasirinkimais ar pasiekimais. Ar pavyktų atsakyti į šį klausimą? O kas žino. Galbūt todėl norime išbandyti, paragauti, patirti.
Kas būtų, jeigu būčiau to ar ko kito nepadarius, nepasirinkus, neišdrįsus, nepasakius? Žinau, kad nebūčiau pažinusi šalia esančio žmogaus – čia, šioje vietoje. Nebūčiau pažinusi nepaprasto Sigito Birgelio poezijos kraštovaizdžio, kurį turiu po ranka. Kuo jis toks ypatingas? – gali klausti. Nesuprasi nepasinėręs į nepaprasto žodžio skambėjimą. Niekada nėra per vėlu patirti nepatirtą. Nors daugiau kaip prieš dvidešimt metų Sigitas Birgelis išleido savo pirmąjį poezijos rinkinį, kuriame įdėjo tai, kas buvo daug metų brandinta, niekada nėra vėlu sugrįžti prie pavasariu ir rudeniu kvepiančios lyrikos. Taip, tai pavasariu ir rudeniu atsiduodanti poezija – ne tik šita, turbūt kiekviena poezija, kuriai gyvybę atneša du, patys kūrybiškiausi, metų laikai.
Niekada nėra vėlu sugrįžti prie seniai parašyto žodžio. Žodis nesensta. Ir poezija nesensta. Sakai, nesupranti poezijos? Galbūt todėl, kad niekada nesistengei jos suprasti. Tai ne banalus meilės romanas, kuriame gali nuspėti, ko laukti pabaigoje. Poezijos kūrinius gali skaityti tiek kartų, kiek tik nori, ir gali iš jos išsinešti tiek paveikslų, kiek tik nori.
Atsivertus Sigito Birgelio kraštovaizdį, susimąstai – ar tai sąmonės, ar pasąmonės paslaptingų erdvių kalba? Galbūt bendros patirties, mąstymo ir suvokimo darinys, kurį sunku paaiškinti tam, kuris brandina kiekvieną žodį ir leidžia jam atvėsti lyg duonai… Atvėsta ir išgirsta jį suprantantis. Išgirsta Lietuvos žmogus – Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius ar profesorė Viktorija Daujotytė ir daug kitų, prieš daug metų įžvelgusių naujos poezijos žingsnius.
S. Birgelio kraštovaizdyje nemažai mūsų – Punsko, Seinų ir Suvalkų krašto paveikslo, žavinčio kitus. Gal tai nėra paveikslėlis, nuotrauka ar tiesioginis mums pažįstamų vietų peizažas, tačiau tai yra savotiškas žvilgsnis į kraštą, paženklintą vietos kultūra – jos istorija, vietos gyventojų buitimi, pasaulėžiūra, patirtimi. Tai žvilgsnis į savo kraštą, kuris nesibaigia horizonte, o tęsiasi už jo ribų ir siekia aukštesnių jausmų, susipynusių su archajiško kaimo atgarsiu. V. Daujotytė klausia: „O kas būtų, jeigu S. Birgelio poezijoje neatsišauktų kai kurie dalykai, neatsišauktų taip, kaip atsiliepia aidas?“ Sudėtinga atsakyti, kas būtų, jeigu mūsų krašto poetas nebūtų įrašęs to, ką galima perskaityti šiandien: Punsko bažnyčios bokštus, lendančius pro kalno viršūnes su žolynų vainikais; Ožkinių laukais bėgančius traukinius iš Trakiškių stoties, kurioje žmonės palikę šitiek prisiminimų…; Klevų ir kitus jotvingių piliakalnius, saugančius palaidotą jotvingį po egle ar šiurpią pilį, menančią kruviniausius savo tautos gynimo laikus; Vaitakiemiu bėgantį kelią ir Raistinių žvyrkelį, kuriuo patiriama Martinaitiška kelionė į seną lietuvišką kaimą, kopūstų laukus, pastojančias kelią moteris, arklių traukiamą vežimą, Suvalkų turgų, kuriame prastovėta ne viena ilga diena; Seivų ežero pakrantės įspūdžius ir Seivio vandeniu plaunančią praeitį; Baranausko ir Dvaranausko likimą Seinuose ar Berznyke palaidotą laimę. O kas, jeigu nebūtų trikampio, atskirto nuo tėvynės, ar besiožiuojančių kelių? O kas, jeigu nebūtų ribos, tarsi veidrodžio, atspindinčio tai, kas yra anapus? Kaip atrodytų jūra, kurioje neplaukiotų paskendę debesys? Kaip galiausiai atrodytų baltas lapas, kuriame nebūtų kryžių ar kryželių, koplytėlių ar rūpintojėlių? Kas papūstų senąją protėvių ugnį Barsukalnyje? O kas, o kas, o kas… O kas būtų buvę, jeigu ne M. Martinaičio pranašiški žodžiai, šiandien naujai perveriantys širdį: „Apie tą poetą mes dar išgirsime“.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl