Lyg to nebuvo. Bet pro langus vis dar pučia malonus vėjas. Visai nešaltas. Lėtai plevėsuoja lengvai pabalusi užuolaida. Pamaži ir čia skverbiasi šalnos kristalai. Gamta neklausia, ar galima užeiti į tavo namus. Tu įsiskverbei į jos valdas, tad kodėl neleisi jai paviešpatauti tavo pastogėje?
Plinka beržai. Na ir kas? Jie irgi nori pailsėti. Leisk jiems užmigti. Pavasarį sugrįš visu gražumu. Poilsiui ruošiasi visa žaluma. Paprastai seniau žmogus pamaži ruošdavosi rimčiai su visa gamta. Šiandien visi žaidžiam gyvenimą pagal savo taisykles. Neretai ilsimės vasarą – gamtos vešėjimo įkarštyje, nardome didžiausiuose saulės spinduliavimuose, krentame į svetimoje keptuvėje paskrudintas kopas.
Nebuvo šiemet vasaros? Užtai jos ieškojai užsienyje. Pietuose. Nejaugi važiuosi į šiaurę. Tuoj šiaurė ateis pas tave.
Nemanei, kad ilsėtis galima paprastai nepaprastai? Kartu su į poilsį krentančiu pasauliu. Tu žinai ir tu taip pat žinai, bet jau TU tikrai nežinai. Gali ilsėtis ne tik su svetimom dūšiom. Su savom taip pat gali. Tokiom pačiom, kaip ir tu. Nes tik su jom kiekvienas (ne)sutarimas kelionėje tampa dar vienu bendru įrašu nuotraukų albume. Ir žinok, kad tos nuotraukos visada bus bendros – bendrai nužiūrėtos, bendrai nučiupinėtos, bendrai prisimintos prie bendros lėkštės.
Prieš pat „rugsėjo 1-ąją“ galima patirti tikrą vasaros malonumą, įvykdyti atostogas, bet ne taip kaip dauguma. Savaip. Galbūt dėl to „savaip“ pasaulis pasidaro žymiai gražesnis? Žymiai gražesnis, kai galima į viską žiūrėti savo spalvomis ir mokėt nusispjaut (į svetimus rožinius akinius)?
Galima ristis kalnais, skaičiuoti medinius laiptus, slėpti skėčius lietingą dieną ir dabinti plaukus gaiviais lašais, galima pamerkti batus šlapioje žolėje, ieškoti įėjimo į uždarytus dvarus, kurti kvailas istorijas apie nežinomą užakusį ežerą, valgyti ant upės kranto vaikams skirtą maistą, linguoti su svyruojančiu bokštu pačioje viršūnėje, diskutuoti apie surastą raudonikį ar musmirę, laistytis kelionėje namuose išvirta kava ir… valgyti tortą už susitikimą.
Vasaros lyg nebuvo. Mokėk pasigamint ją savo širdyje.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl