Languose krutėjo žmonės. Nesimatė ryškių veidų. Dengė juos nepriekaištingo švarumo stiklas, gerdamas viršuje padribusius debesis. Ne kas į juos prisimindavo pakelti smakrą. Nosimis raižė mažus stiklo ekranus. Tie irgi bandė pramušti aukštumoje pakibusį pilkumą. Akys žiūrėjo, bet nematė savo prigimties.
Šaligatviu kaukšėjo batai. Šimtai porų batų kulniukų. Smailių, bukų, kvadratinių, aukštų, žemų. Kulnų be kulno. Nepriekaištingos pėdos kentėjo. Nebuvo minčių nusimesti skausmą ir pajausti švelnų šalto grindinio dirginimą. Visgi trūko jame oro. Mindžiojančios kojos kaitino kiekvieną jo centimetrą. Karštis buvo nepakeliamas, bet vis dėlto pakeliamas. Traukė jį nosys, kartas nuo karto pertraukiančios dulkėtais pirštais. Sunkėsi sūraus prakaito lašai.
Mosikuojančios rankos bandė vėdintis, visgi oras kaito su kiekvienu žingsniu. Sustojo prie gerai pažįstamo staliuko. Lauko kavinės baldai kvietė atsigerti garuojančios kavos, o šalimais praeinantis pažįstamas kūnas neleido neatsakyti šypsena. Rankos bandė susiliesti, bet ant jų užtrauktos pirštinės vertė laikytis atokiau. Reikėjo mėgautis tik akių pojūčiu. Nebuvo galima liestis. Nepadoru, baisu, nekultūringa. Nehigieniška.
Prie kojų tupėjo šuo. Akys prašėsi švelnaus gaurų pakedenimo, bet žmogaus rankos buvo apsunkusios. Nevalia joms buvo čiupinėti svetimo. Į jį žiūrėjo kelios dešimtys porų akinių, nuotoliu galinčios paglostyti gyvio galvą.
Guminės rankos bandė apsisaugoti nuo to, iš ko jos buvo pačios sukurtos. Kavos puodukas lietė raudonai nudažytas lūpas. Ir tos saugojosi nuo visa supančios aplinkos, nors jas dengė nematomos kanalizacijų liekanos. Sutrikęs apsisaugojimo troškimas darė kūną vis atviresnį ir labiau prieinamą didesniam blogiui nei nekalto Brisiaus nulaižyti plaukai, atviri kiekvienam oro gūsiui.
Gatvėmis šliaužė bjaurūs, nualinti kūnai. Pirštai nervingai lietė delną. Guminės pirštinės statė aukščiausius mūrus tarp savo gentainių, glostydamos nepriklausomybę, laisvę ir vienatvę.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl