Jau gegužis, o su geguži susijį gegužinės arba „mojus“. Kap man ir mano kartos žmonėm, tai nieko neraiškiancis pavadzinimas. Nebent su dažnesnėm pamaldom bažnyčoj. Tokiais čėsais augį, kad nežinom, kap tep cikrai seniau atrodzydavo gegužinių vakarai.
Dziedulių nespėjau paklausc, ba kažkap an mislių nebuvo užėjį, alė tėtė pasakojo, kad per gegužines visas kaimas susrinkdavo pas vienų gaspadorų. Pirmiausia visi poteraudavo, o paskui baliavodavo, „pypkes rūkė“, juokus krėtė, vaikai bovinosi, jaunimas šokdavo ir dainuodavo. Paciem mažausiem ne galvoj buvo tį koki šokiai. Jiem bile proga pasiusc. Sumislydavo žiedų dalyc. „Kap tų žiedų dalinom? Va paci paimk ir sudėk delnus, ir mušk per kulnų. Atrodo, kad kas barška, nu ne? Raikėdavo pasiruošč kokį nedzidelį dalykų. Gerausia buvo pinigas, alia pinigų gal tais čėsais neturėjom, ba tį niekas jų mumiem nedavė. Užtekdavo guziko. Nu ir, sakykim, susėda mūs dešim vaikų. Be jų turi būc vienas, katris turės atspėc, pas katrį yra, pavyždžui, pinigas. Vienas spėja, o kitas dalina tų „žiedų“. Nu ir kap viskas prasdeda? Visi pradeda barškyc suspaustais delnais in kulnų. Imk ir atspėk, kap pas visus barška! Tas, katris spėja, mėgina insiklausyc gerai, pas katrį cikrai barška pinigas. Nu ir bando spėc. Jeigu neacpėja, tai an jo visi pletkus varo, pavyždžui, sako, kad tu tokias ar kitokias. Būdavo tep, kad su vaikais tų vakarų ir saniai bovinosi. Tai ciej mėgdavo iš pašonės vaikam in ausį pasakinėc, kad tep arba kitap an to žmogaus pasakyk. Nu gi jiem gražu ir linksma. Vaiku irgi pacinka, kap visi juokiasi. Nesvarbu, ko suaugis primisnis. Galvoji, kad mažas vaikas tau ko nepasakis, kap suaugis liepia? Kas kų pasakė, tų ir varė ciesiai in akis. O visi aplink cik juokiasi!“
Per gegužines bernai turėdavo progų mergas pakibyc. Pasirodo, kad seniau biskį kitap jas mėgdavo užkalbyc. Nelabai jau tį tep romantiškai, kap norėtų šitų čėsų mergos, alė baisiai įdomiai. Sakytau, kad šimtų rozu smagiau būc pakibytai su krūkšču už kauniero nei su apsisailėjusiom akim ir puokšti rožų. Po pora metų nutįsta visos sailės ir lieka cik rožų kotai. Paci šito nesumisnau. Paklauskit savo močutių, ar tį tep visų gyvenimų kelias rožėm nuklotas. Taigi grįžtanc prie tų krūkščų, seniau jų buvo pilni medzai. Sakydavo, kad bjauru būdavo ir vyram, ir moterim jį pajausc kur po ausiu. Ot tokia vaikščojanci šalta bjaurybė. Alė kiek juoko inkrėsdavo, o rozu ir baimės. Buvo kokias čėsas, kad krūkščų visai nebuvo, o dar lyg vėl jų priviso. Mažum ir mes kadu pamacysim, kap vėl krūkščai landzos po kaimyno marškiniais.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl