Praeitą savaitę, kai bandžiau šiek tiek prasiverti leliumų dainų pasaulį, pažadėjau Jums iki Kalėdų atsakyti į šiuos klausimus: Kaip keitėsi laukimo laikotarpio dainos? Kada jose atsirado Jėzaus gimimo siužetas? Kadangi stovim ant advento pabaigos slenksčio, tuoj namuose pakvips keptos silkės ir pienuotos „lazankos“, reikia užbaigti pradėtus darbus ir ištesėti duotą žodį.
Kada leliumus pakeitė adventas, o zuikius Atpirkėjas?
Tradicinėse dzūkų laukimo laikotarpio liaudies dainose nesunku pastebėti senąją baltų pasaulėžiūrą. Gausu jose gamtos objektų. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokios dainos buvo kurtos tik mažiesiems. Nieko panašaus. Apie zuikius, varnas ar kalėdą dainuodavo visi – tiek vaikai, tiek suaugę. Laikais, kai nepažinta dar buvo krikščioniškoji religija, žmonės apdainuodavo supantį pasaulį, kitus dievus ir švenčių išgalvotus personažus. Seniau buvo dainuojama apie kalėdą, leliumus, o šiandien apie adventą, Kristų. Senovinių dainų tyrėjai yra pastebėję įdomų reiškinį, kuriam paaiškinti reikėjo atlikti nemažai interviu su ne viena Dzūkijos kaimo bobute. Užrašyta tokia daina:
Ateina žiema, kalėda,
Su šventom Kalėdom, kalėda.
Tos Kalėdos, leliumai,
Mum(s) didelis džiaugsmas, leliumai.
Mes su džiaugsmu, leliumai.
Bėgsim in Betliejų, leliumai.
Tan Betliejuj, leliumai,
Gimė kūdikėlis, leliumai.
Gimė kūdikėlis, leliumai,
Mūsų atpirkėjas, leliumai.
Sveikinam jus, leliumai.
Su šventom Kalėdom, leliumai.
Atkreipkime dėmesį, kad toje pačioje dainoje yra ir „kalėda“, ir „Betliejuj gimęs kūdikėlis“. Tyrėjai, kurie įrašė dainuojančią moterėlę (g. 1923 m., iš Lazdijų r.), jos klausinėjo, iš kur išmokusi tokią dainą. Ji teigė, kad melodiją perėmė iš savo mamos, o tekstą pati sukūrė. Kodėl? Kam to reikėjo? Ši atsakė taip: „Nesuprantu, kaip galima dainuoti kalėdines dainas be pačių Kalėdų esmės – kūdikėlio Jėzaus gimimo apdainavimo! Atsimenu iš vaikystės, kaip vyresnės moterys mano kaime dainavo apie voverukę, lapukę, vilkelį. […] nei aš pati, nei mano bendraamžės draugės nesupranta, kodėl dabar per Kalėdas reikėtų dainuot apie kažkokias lapukes. Juk per Kalėdas visi laukiam kūdikėlio Jėzaus užgimimo! […] tai aš ir sudėjau tokius žodžius. Argi ne gražu?“ Akivaizdu, kad ši moteris jau XX a. pradžioje nesuvokė senosios laukimo laikotarpio simbolikos. Galbūt dauguma lietuvių praėjusio amžiaus pradžioje nustojo suprasti senųjų dainų prasmę, jų ryšį su senuoju tautos gyvenimu. Taip dainos būdavo perkuriamos pagal besikeičiančią istoriją, kultūrą ir kintančius santykius su tradicija. Klaidinga būtų sakyti, kad visos senosios dainos keitėsi. Yra labai daug išlikusių laukimo laikotarpio dainelių, kuriose vis dar gyvena miško gyvūnai. Tačiau tyrėjai sako, kad pokyčiai vyksta visur ir jų sulaikyti neįmanoma. Galima tik jų fragmentus užrašyti, kaupti prie archyvų, palikti kitoms kartoms priminti arba susipažinti.
Fragmentai patys neužsirašys. Mes turim rinkti istorijos kaladėles su įvairiausiais pasakojimais, ypač dainomis, nes koks gi dzūkas be dainos! Tuoj Kalėdos ir Naujieji metai. Ta proga išsikelkime naujus tikslus, naujus uždavinius ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo dziedulių žemių. Visiems gražių šventų Kalėdų!
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Rašant straipsnį, remtasi Rimanto Šliužinsko straipsniu „Tradicijos tęstinumas ir inovacijos dzūkų advento-Kalėdų kalendorinėse apeiginėse dainose“