Pacinka man prisimydzinėc savo vaikystį. Misnu, kad kiekvienam suaugusiam malonu vėl užsisvajojusiom akim acidūrc čėsuose, kadu an kojų nešojosi trisdešimtas batų dzydzis. Tadu pasaulis atrodė tokias dzidelis, kad net sunku buvo jį isivaizduoc, o kų jau šnekėc apė jo pamacymų. Net nebuvo tokių mislių, kad ateis toki čėsai, kadu žmonės iki trisdešimcies bus apvažavį bent pusė gaublio, pamatį keliolika valstybių ir kojom pajautį kelis žamynus. Man sunku buvo isivaizduoc, kad galėsiu kadu kalnus Lenkijoj pamacyc, ba gi šitep jiej toli! O Amerika? Amerika, tai visadu buvo svajonių šalis, katroj žmonės gražai juokiasi ir gyvena lantukėm apkaltuose namuose, aptvertuose baltu žamu tvoruki. Tį galėj nuvažuoc cik čekius rašancys bagočai.
Vaikystėj man neraikėj dzidelio pasaulio ir jo dzidelių dalykų. Mano vaikystėj dzideliu pasauliu laikėsi kiemas ir ūkiniai pastatai arba kaimynystoj po riešutu nukartos sūplaukės. Necikiu, kad kažkas daugiau galėj gyvenimi supcis an tokių pasakiškų sūpynių, kokias turėjo mano Markevičų kaimynkos. An baisulinio medzo storos šakos buvo permesci baisiausia ilgi lancūgai, o an jų galų pritvircyta lanta. Kad jūs žinotut, kokiam aukščin mes insisupdavom… Dartės kiba bijotausi tep aukštai supcis. Kap neidavom pas kaimynkų, tai namie zabovų prisimislydavom. Skaicydama Juozo Vainos užrašus, prisiminiau savo ankscyvų vaikystį. J. Vaina rašė tep:
Saniai gulėj kitan stubos gali, miarga svirni, o biarnas ir piemuoj kluoni – daržinėj. Buvo šalinėsa išsipiašį olas, insitraukį paduškas, paklotes ir kaldras. Inlindis tokion olon gali angų, piar katrų inlindai šienu ar šaudais usikišč, kad ir žiemų niasušalsi ir niauždusi. Niamialuoju. Niaužduso niai vienas kaimyno piemuoj niai biarnas.
Ar dartės vaikai aina bovycis an šieno? Ar jiej tupi inlindį kokioj oloj prie pavartės, kap darydavom mes prieš mažausiai dzvidešim metų? Abejoju, kad jiej net neisivaizduoja, kad tep možnėj bovycis, katukų ieškoc tose olose, turėc jiem kantrybį, laukc, pakol murkucai išlįs, povalio prisijaukyc ir neic netgum pietų valgyc, nu ba katės šieni svarbiau už viskų. Šandė šieno kūgiai susukci in belias. Alė, kap sakom, kažkas už kažkų. Vaikai nežino, kiek dzaugsmo ir kap fantazija vystėsi šienu kvepiancuosia kluonuose, alė už tai gaspadorai turi šitoj vietoj langviau. Ir žinot kų da pamisnau? Seniau juokėmės, kad mieščoniukai an Kūcų perka šieno gniūžtes, o dar mes pacys prieš kiekvienas Kūcas pamisnam, iš kur gauc sauso ir kvepianco šieno, ba smyrdancos belės pluošto nepakiši po staltiesi. Tai va, o Kalėdos jau ne už kalnų…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Dekui Jurgita, kad priminei mus suplaukes! 🙂
Pasiskaitius grįžta vaikystės prisiminimai. Bravo Jurgita.