Vėrubė takelius mindė,
Kads mindė, do ne sau mindė,
Kads mind’ do vanagam.
Vėrubė lizdelius vijo,
Kads vijo, do ne sau vijo,
Kads vij’o do vanagam.
Vėrubė kiaušinėlius nešė,
Kads nešė, do ne sau nešė,
Kads neš’ do vanagam.
Vėrubė vaikelius perėjo,
Kads perėjo, do ne sau peri,
Kads perėj’ do vanagam.
Prieš Jus dzūkų advento ir Kalėdų laikotarpio žaidimas su dainuojamuoju tekstu, pavadinimu Vėrubė. Visai netyčia jį aptikau virtualioje erdvėje, kai bandžiau prisiminti, kokius vaikystėje žaidimus žaisdavome. Akis užkliudė Vėrubė. Pradžioje pagalvojau, kad tai dar vienas užmarštin nukeliavęs vaikų žaidimas. Klydau, bet ne iki galo. Peržiūrėjusi vaizdo įrašą, kuriame Vėrubę žaidžia jaunimas, apsirengęs tautiniais drabužiais, supratau, kad ir mes, vaikai, lyg kažką panašaus žaisdavome mokykloje.
Vėrubė, tai žiemos ciklo „vartų“ tipo žaidimas, skirtas, kaip tautosakos tyrėjai sako, labiau jaunimui, o ne vaikams. Kadangi šiandien jaunimas neužsiima žaidimais, Vėrubę gali žaisti vaikai. O kaip ją žaisti? Remiantis nenaujais tautosakos tyrėjų aprašymais ir vaizdo įrašu, kur jaunimas žaidžia Vėrubę, priešpriešiais sustoja vienas bernelis ir žaidėjų vorelė (šie susikimba vadinamuoju traukinuku), kurios gale įsikibusi mergelė. Vorelė pradeda dainuoti aukščiau pateiktą dainą ir vingiuoja smagiai per sniegu užklotą kiemą ar sodą. Netoliese vaikštinėja bernelis ir stebi vorelės gale įsikibusią mergelę. Kai tik vorelė užbaigia dainą, bernelis šoka gaudyti paskutinę vorelės žaidėją. Vorelė turi saugoti mergelę, kad bernelis jos nepagautų. Kaip tiksliai žaisti Vėrubę, galima pasižiūrėti šiame vaizdo įraše:
Anot tautosakos tyrėjų, advento ir Kalėdų laikotarpio dainose ir žaidimuose atsiskleidžia šeimos santykiai, piršlybų, būsimų vestuvių, bernelio ir mergelės susitikimo, bernelio ieškojimo mergelės tematika. Štai, pavyzdžiui, Vėrubėje bernelis bando sugauti savo išrinktąją, nori su ja susitikti, pakalbinti. Pastebėta, kad tokio tipo dainose nėra tiesioginės kalbos. Viskas užslėpta po paukščių, gyvūnų, augalų įvaizdžiais. Vėrubėje aiškus dviejų rūšių paukščių – vanago ir galbūt vadinamosios jerubės įvaizdis. Ar tikrai vėrubė tai jėrubė, sunku pasakyti, kadangi nelengva rasti atsakymą, kas iš tikrųjų buvo vadinama vėrube. Šį kartą teks ilgesniam laikui apsistoti ties šiuo klausimu. O dabar eikime pasimokyti Vėrubės, kol neužsidegė visos keturios advento liepsnos.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl