Viskas buvo apmirę. Pasaulis sukosi, o kūnas lyg juoda žemė tylėjo po sniego sluoksniu. Tikrai ten grožio aplink netrūko. Jau kelintą dieną skraidė mažieji dangaus kūriniai. Idealių formų sušalęs vanduo krito ant senųjų savo draugių. Aiškink neaiškinęs. Vis tiek stebino snaigių gimimo procesas. Kas dieną jų buvo vis daugiau ir daugiau, o kūnas nejudėjo iš vietos.
Visi išduodavo džiaugsmo garsus, plojo rankomis, malė liežuviais, tarsi gyvenime sniego būtų nematę. Kūnas nelaukė. Jam nereikėjo visa kaustančio įšalo. Net ir to pačio trumpiausio. Tie žmonės teigė matantys viską aplink, stebintys vykstančius pokyčius, mielai padėsiantys kiekvienam, kurio jau niekas nepaglosto. O kūnas buvo čia pat.
Viskas tirpo. Įšalas žudė gyvybės liekanas. Iš tiesų ne jis buvo dėl visko kaltas. Kūnas pamaži virto plastilino gabalu. Diena po dienos Dievo figūra tirpo. Tirpstančią masę patogu užminti. Nejučiomis. Nebuvo galima suskaičiuoti, kiek jų batų atsispaudė jos minkštume. Kūnas neskaičiavo.
Visi aplink šypsojosi. Kūnas jiems atsakydavo tuo pačiu. Bet akyse nebuvo gyvybės. Įšalas darėsi vis tvirtesnis. Jie nematė, nes akių pokalbis vyko tarp eilučių. Jo kūnas buvo badomas. Likusios ertmės negijo. Delne tirpstančios snaigės jas tik gilino.
Viskas atrodė nereikšminga. Kūnas buvo pasiekęs viską. Prie jo lipdavo jokios vertės neturintys žodžiai: genijus, tu, laimės, turi, esi, pasiekęs, vaikis, po, gimęs, žvaigžde… Kūnas buvo pasistatęs kūnus be sielų. Savo kūrybos. Vienišumas jį gramzdino gilyn, lyg savo pasaulyje įstrigęs mažas vaikiškas skriestuvas. Kiek jis suksis aplink savo ašį? Visi pamatys.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl