Neseniai Lietuvos mokslų akademijoje Vilniuje vyko konferencija „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.
Pasak Lietuvos edukologijos universiteto daktaro Laisvūno Šopausko, poeto Just. Marcinkevičiaus puolimas, jo vaidmens menkinimas ir juodinimas tai – standartinis žvilgnis į sovietmetį, kur ryškėja du požiūriai: „visi – patriotai“ ir „visi – kolaborantai“. Pastarojo autorystė priskirtina, tarp kitko, Nerijai Putinaitei. Jos straipniai, anot L. Šopausko, atstovauja ne mokslo, bet šarlatanizmo pasauliui. Pasak Nerijos Putinaitės, Marcinkevičiaus dramos buvo populiarios sovietmečiu, nes jose atsispindėjo “meniškai įprasmintas tapatybės kompromisas”…
Rašytojas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas kalbėjo: „Argatjule, lietuvių ir ukrainiečių tremties kaimelyje, aš, į pabaigą jau aštuonerių, galėjau paimti tėvo kirvį ir sėkmingai nukirsti po išgertuvių įmigusį pasiolko načialnyką. Kaltas. To nepadariau. Atvirkščiai. Matydamas, kaip elgiasi tėvai, stengiausi niekam neužkliūti, kad nebūtų sutrukdyta iškeliauti į Lietuvą, kai jau buvo leista. Grįžęs galėjau nukirsti vietinį stribą, kuris nulėmė mūsų šeimos ekskursiją. Kaltas. To nepadariau. Gerai. Nuslopinkime ironizavimus. Užsiminkime apie žmonijos istoriją. Ilgametę. Visokių šalių. Apie vergiją. Apie didžiųjų imperatorių užkariautas šalis ir tautas. Apie santvarkas, vadinamas feodalinėmis ir pan. Apie diktatūras. Eikime arčiau. Apie lietuvių gyvenimą „abiejų tautų respublikos“, carizmo, lenkų ir vokiečių ekspansijų gniaužtuose. Ir dabar pagalvokime apie žmones. Gebėjimą išgyventi, išlikti, tęsti tai, kas vadintina tolesniu žemės žmonių gyvenimu… Ar laikotarpis, dėl kurio dabar taip ėdamės, labai jau išskirtinis? Ar žmonės, perėję anksčiau minėtąsias istorines mėsmales, irgi taip ėdami? Tokio žvilgsnio trūksta labiausiai.“
Filosofijos profesorius V. Radžvilas įrodinėjo: „Tokiomis sąlygomis, kokiomis gyveno Lietuva, radikaliai morali pozicija buvo nepaprastai garbinga, tačiau politiškai – minimaliai veiksminga.” Anot jo, diskusijos, ką padarė Just. Marcinkevičius, galėtų būti išspręstos be svarstymų „kolaborantas ar patriotas“. Poeto karta okupuotoje Lietuvoje padarė viską, kad lietuvių tautos ir valstybės idėja nebūtų virtuvinių pašnekesių tema.
punskas.pl