Tarp šiuo metu geriausiai perkamų Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) leidyklos knygų – vis dar Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiai ir datos“, vis dar Valentino Sventicko „Apie Justiną Marcinkevičių“ ir – grįžimas „į topus“ – jau gerokai anksčiau išleista Viktorijos Daujotytės monografija apie Just. Marcinkevičių „Raštai ir paraštės“ (šios jau tik likučiai).
Literatūros kritikas, leidyklos vyriausiasis redaktorius V. Sventickas stebisi: „Atvirai sakant, nelabai sugebėčiau tai paaiškinti. Ypač jei šiuos leidinius gretintume su kitais, pakliūvančiais į dešimtukus. Galima tik maloniai pasamprotauti apie nemažėjantį poeto populiarumą ir pagarbą šiam kūrėjui.“
Ką Just. Marcinkevičiaus leidžiate dabar?
Rengiame spaudai vieną tų leidinių, dėl kurių su juo dar buvome spėję pasikalbėti, sutarti. Just. Marcinkevičius dalyvavo daugybėje skaitymų, vakarų, popiečių, jį vis kviesdavo. Per tuos skaitymus patyrė, kad publikai labiausiai patinka trumpi eilėraščiai. Tada jam kilo mintis iš jų sudaryti atskirą nedidelę knygą. Kaip paaiškėjo apžiūrint jo darbo stalą po mirties, šį darbą – komponuoti leidinį – poetas buvo pradėjęs. Dabar nepasakysime, ar viską spėjo, bet ypač įdomu, kad eilėraščius jis perrašė ranka. Tai štai ir rengiame, knygoje matysime ir rankraštinį, ir poligrafinį tekstą. Tikriausiai iki knygų mugės padarysime. Toliau galėtų būti pasižiūrėjimas į knygose neskelbtus tekstus. Čia nėra viskas aišku, bet porą dešimčių tokių tekstų man teko matyti, turiu pagrindo manyti, kad radau juos man skirtame aplanke, gal atsirastų ir daugiau, reikia žiūrėti, analizuoti, ieškoti, aiškintis. Beje, būsimoje trumpų eilėraščių knygoje, apie kurią kalbėjau, irgi bus net periodikoje neskelbtų tekstų.
Ar nereikėtų kartoti „Vagos“ išleisto „Poezijos“ dvitomio?
Nebūčiau tikras. Matyt, dabar prasmingiausia kalbėti apie įvairias nelabai dideles rinktines. Esu viena ausim girdėjęs, kad V. Daujotytė vienai leidyklai tokią sudarinėja. Visi dabar į tą knygų mugę žiūrės. Jau pradėjo posėdžiauti Just. Marcinkevičiaus atminimu besirūpinanti darbo grupė, sudaryta Vyriausybės nutarimu ar potvarkiu, ten kalbame apie jo akademinius raštus. Žinoma, tai kas kita negu tie populiarūs leidiniai, tačiau šį rimtą darbą reikės padaryti.
Just. Marcinkevičių leidžia visi po truputį. Ar tai negalėjo tapti išskirtine jūsų leidyklos teise? Nedėjote pastangų?
Gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis – kaip čia tos išskirtinės teisės gali atsirasti?
Kaip tik dėl to: jums – aukso gysla.
Pareiga padaryti tai, dėl ko su juo dar gyvu buvo susišnekėta, o visa kita… Kas išleis, amžinybės požiūriu nėra svarbiausia. Svarbiau, kad būtų išleista, skleidžiama, skaitoma, reflektuojama.
Dabar leidėjai prašo poeto žmonos Genovaitės Marcinkevičienės sutikimo?
Taip, ji yra autorių teisių paveldėtoja, su ja visos kalbos.
Audrius Musteikis „Lietuvos žinios“