Ką turėjo galvoje R. Sikorskis?

„Atgimimas“ pasidomėjo, ką apie Lenkijos užsienio reikalų ministro siūlomą „naują atsivėrimą“ mano opozicinių partijų lyderiai.

Kai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radosław Sikorski) pareiškė, kad bendraudami su Lietuva tikisi „naujo atsivėrimo“ po Seimo rinkimų susidarius kitai Vyriausybei, o Varšuvos santykius su Latvija ir Estija pavadino puikiais, „Atgimimas“ kreipėsi į parlamentinių opozicinių partijų vadovus. Rūpėjo sužinoti, ar opozicija pritaria dabartinės Lietuvos Vyriausybės laikysenai dėl Lenkijos, akivaizdžiai erzinančiai iš stipresniojo pozicijų su Lietuva bendraujantį R. Sikorskį. Norėjosi sužinoti, kaip jos lyderiai keistų santykius su Lenkija, jeigu taptų valdančiaisiais. Iki šiol nebuvo girdėti, kad opozicija rimčiau nagrinėtų valdančiųjų užsienio politikos klaidas, siūlytų naujas idėjas ir lyderius.

R. Sikorskio įžūlokas pareiškimas galėjo tapti kuriai nors opozicinei partijai pretekstu „sužibėti“ – prisiėmus užsienio politikos formuotojo vaidmenį jau dabar netiesiogiai atsakyti Lenkijai į iššūkį užimant taikesnę arba, atvirkščiai, dar kietesnę nei dabartinės Vyriausybės poziciją.

Opozicijos lyderio, LSDP pirmininko A. Butkevičiaus atsakymai buvo aptakūs ir nekonkretūs. Jis negali pateisinti „tokių santykių su kaimynėmis, kokie yra dabar, valdant konservatorių Vyriausybei“, ir nesupranta, kokie gali būti santykiai, „jei Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Ažubalis nebendrauja su Lenkijos užsienio reikalų ministru R. Sikorskiu“. Į klausimą, kaip keistųsi Lietuvos santykiai su Lenkija, jei laimėtų rinkimus, opozicijos lyderis atsakė, kad juos „būtina suaktyvinti“ ir „turime strategiškai bendradarbiauti“. A. Butkevičiui atrodo, kad dabar kaimynės sąmoningai kiršinamos.

Kitas į „Atgimimo“ klausimus atsakė DP lyderis V. Uspaskichas. Nei dabartinės, nei kitų Vyriausybių laikysenos bendraujant su Lenkija jis nevertino. O apie tai, kaip santykiai keistųsi, jei laimėtų rinkimus, pasiūlė kalbėti… po rinkimų.

Nei Krikščionių, nei Tvarkos ir teisingumo partijos į „Atgimimo“ klausimus neatsakė.

Atrodo, kad opozicija skleidžia abejingumą svarbiausiai Lietuvos užsienio politikos temai šiuo metu – santykiams su Lenkija. Tuo metu, kai Varšuva, nekreipdama dėmesio į faktus apie lenkų švietimo padėtį Lietuvoje ir Latvijoje, mėgina įkalti tarp baltų braliukų pleištą, kai nuo lenkų ambicijų vis dar gali priklausyti bendrų energetikos projektų ateitis arba, pvz., Lietuvai pavojingas Karaliaučiaus AE projektas. Juk Lenkija, šiuo metu atsisakiusi dalyvauti VAE projekte, susiduria su rimtais sunkumais plėtodama savo atominę energetiką ir, ko gero, sulaukia „dosnių“ rusų pasiūlymų prisijungti prie Karaliaučiaus AE. Istoriniam antagonizmui tarp Lenkijos ir Lietuvos paūmėjus, o užsienio reikalų ministrams nebendraujant, galima sulaukti netikėtų ir labai nemalonių sprendimų.

Intelektualinis vakuumas, sklindantis iš opozicijos pusės, kai prabylama apie tai, kokia turėtų būti Lietuvos laikysena didžiojo brolio ambicijas rodančios Lenkijos akivaizdoje, nežada nieko gero nei opozicijos pergalės, nei pralaimėjimo atveju. Tik lygiaverčių nuomonių ir pagrįstų argumentų kovoje gimsta tvirta, bet lanksti laikysena, padedanti ir apginti savo interesus, ir išlaikyti kaimynų pagarbą.