Manote, kad rinkimai baigiasi paskelbus galutinius balsavimo rezultatus? Tikrai ne. Rinkimai pagaliau baigiasi tik tada, kai naujai išrinktos savivaldybi? tarybos susirenka ? pirmuosius pos?džius ir išrenka miesto vadovus. Tik tada galima drąsiai kalb?ti apie j? rezultatus.
Netik?tum? jau nebus. Sąraš? ?garvežiai?, kaip ir buvo galima tik?tis, ir toliau liko daug patogesn?se Seimo nario ar europarlamentaro k?d?se, o likusieji suformavo koalicijas, atsižvelgdami ? vietinę specifiką, pernelyg nevargindami savęs klausimais apie galimą savo pači? deklaruot? nuostat? prieštaravimą naujai susik?rusi? koalicij? bendrosioms nuostatoms. Koalicij? sudarymui didesn?s ?takos netur?jo net j?g? pasiskirstymas nacionaliniame parlamente.
Nesikartosiu ir neprad?siu v?l kalb?ti apie tradiciškai atmestinai rašomas partij? rinkim? programas, apie tai, kaip tos kreivai šleivai surašytos programos galiausiai virsta figos lapeliais savo tikriems interesams pridengti. Visa tai j?s puikiausiai žinote ir be manęs. Daug ?domiau panagrin?ti, kaip piliečiai visoje deklaratyvi? banalybi? ir pažad? ?vairov?je išsirinko tai, ką šiandien turi.
Šie rinkimai iš ties? buvo unikal?s. Pirmiausia d?l to, kad jie vyko dideli? ekonomikos problem? fone. Antra ? jie vyko šalyje, kurioje žymi pilieči? dalis jau nebegal?jo pasinaudoti rinkim? teise, nes atsid?r? už šalies rib?. Trečia ? vis labiau visuomenei spaudžiant, pirmą kartą rinkimai jau nebuvo vien partini? kandidat? pasjanso d?lion?.
Jei kas pasakyt?, kad kurioje nors šalyje susiklost? panaši pad?tis, dr?sčiau iš karto prognozuoti, kad joje ?vyks dideli? pokyči?. Sustipr?s populistin?s j?gos, ? valdžią pateks kraštutini? dešini?j? arba kairi?j? politikai arba, geriausiu atveju, tiesiog prasid?s nauj?, valdžia nesusitepusi? politik? karjeros saul?tekis. B?tent tai b?dinga šiems laikams.
Ne?tik?tina, tačiau Lietuvoje viskas vyko priešingai. Galime, kiek norime, kalb?ti apie tai, kad pavieniams kandidatams, tarp kuri? buvo ir bendruomeni? lyderi? bei žinom? žmoni?, tiesiog pritr?ko laiko ir patirties pasirodyti geriau. Galime kalb?ti, kad partijos, ypač valdančiosios, yra labiau palaikomos žiniasklaidos, o dosnus didži?j? partij? finansavimas iš valstyb?s biudžeto dar labiau palengvina j? populiarinimą. Tačiau pinigai arba žiniasklaidos inercija juk netapo s?km?s formule politikos parašt?se atsid?rusiems K. Prunskienei ar A. Paulauskui.
Per pusantro m?nesio teko pabendrauti ir su partij? sąrašuose dalyvavusiais kandidatais, ir su visuomenininkais, ir su bendruomeni? atstovais. Gerai prisimenu pirm? dien? reakciją ? rezultatus Vilniuje ? daugelis visiškai nesuvok?, kas ?vyko. Miegamieji miest? rajonai sutartinai atidav? savo balsus tam, kuris labiausiai buvo keikiamas b?tent šiuose rajonuose. Teko išgirsti konspiracinę versiją apie ne?tik?tinai plataus masto rink?j? papirkimą (kuris tur?jo b?ti atliktas visiškai slaptai), plito ir ?psichologin?? versija ? buvo teigiama, kad s?kmę l?m? gražiai surašyta autobiografin? kandidato knygel?.
O juk viskas paprasta. Varž?si dvi paplitusios rink?j? nuostatos. Pirmoji nuostata ? ?Niekas nepasikeis ? kaip vog?, taip ir vogs? ? buvo b?dinga tiems, kurie neat?jo prie balsad?ži? arba balsavo tradiciškai. Antroji ? ?Kad tik neb?t? blogiau? ? l?m? pasirinkimą tarp jau veikianči? (irgi tradicini?) politini? partij? ar politik?. Rinkim? rezultatai buvo nulemti, kai pastaroji nuostata Vilniuje transformavosi ? ?Šitas, aišku, sukčius, bet miestą juk pagražino?.
Permainos gąsdina. Ypač jos gąsdina piliečius, kurie ?papokštavo? per 2008 m. nacionalinio parlamento rinkimus. Be abejo, gerai, kad visuomen?je suvokiama, jog negalima balsuoti vien tik už gražias kojas, šypseną ar naują anekdotą, tačiau iki šiol vis dar nesuprantama, kad pasitik?jimo mandatą praradę politikai n?ra ?mažesn? blogyb?? ? jei buvo problem? jiems valdant pirmą kartą, antrąkart (arba net trečiąkart) valdant problemos tik paaštr?s. Maža to, kuomet veikiama seniai susiformavusioje politin?je aplinkoje, tuomet ? valdžią sugr?žusiam politikui nereikia gaišti laiko ieškant sąjunginink?, kuriant naujas sąsajas ar ruošiant ?priešnuodžius? galimai opozicijai. Efektyvumas kyla ir tuomet, kai politikas orientuojasi vien tik ? savo kišenę.
Kalb?damas apie vietini? rinkim? rezultatus, vis d?lto nor?čiau pabr?žti tai, kad savivaldybi? taryb? rinkimai yra art?janči? nacionalini? rinkim? preliudija. Ir štai čia atsiranda rimtas pagrindas nerimauti. Mano min?ti veiksniai per art?jančius metus nepasikeis. Ekonomika jei ir augs, tai gerokai l?čiau, nei nor?ta. Emigracija jei ne did?s, tai bent jau tikrai nevirs reemigracija. Išliks ir tradicin? neigiama pilieči? nuostata politik? ir politini? partij? atžvilgiu. Esant šioms nuostatoms, bus sunku tik?tis didesni? pokyči?, nes dalyvauti rinkimuose žmon?ms atrodys beprasmiška arba jie rinksis vien iš jau žinom? asmen? b?rio.
Turint omenyje faktą, kad piliečiai neturi reali? svert? kontroliuoti jau išrinktus politikus, bijau, kad b?sime priversti kalb?ti apie dar vieną kadenciją truksiančią stagnaciją. O tai reiškia, kad ir toliau stipr?s biurokratinis aparatas, ir toliau menk?s piliečio vaidmuo valstyb?je, ir toliau galios bendrais asmeniniais interesais susiet? politik? ir valdininkijos grupi?, veikianči? pagal principą ?Aš tau ? tu man?, savival?.
Panac?jos nuo šios ligos, it v?žys ?dančios valstybę, n?ra. Bet yra b?d?, kaip padaryti, kad demokratijos erozija nesipl?st?. Piliečiai turi teisę ne tik dalyvauti valstyb?s valdyme, bet ir privalo pagaliau laisvai rinkti atstovaujamuosius valdymo organus, taip pat tur?ti realią teisę tiesiogiai priimti svarbius sprendimus.
Brangu? Rizikinga? Tr?ksta pasitik?jimo bendrapiliečiais? Taip, b?tent tai ir bandoma teigti, kuomet pradedama kalb?ti apie tiesioginę demokratiją arba balsavimo mechanizmo supaprastinimą Lietuvoje. Tačiau pirmiausia prisiminkime faktą, kad Lietuvoje gyvena mažiau žmoni? nei dažname pasaulio didmiestyje. Be to, m?s? šalis ypatinga tuo, kad svetur gyvenantys sudaro ne mažiau kaip ketvirtadal? šalies pilieči?. Eliminuoti iš politinio gyvenimo emigrantai galiausiai integruosis ? juos pri?musias visuomenes. Ką besakyt? viduramži? kategorijomis mąstantys kai kurie ?patriotai?, sav? pilieči? praradimo niekas nekompensuos.
Užsienio lietuviai neturi tinkamo ?rankio savo valiai išreikšti. Tie, kas tur?jo reikal? su Lietuvos diplomatin?mis atstovyb?mis Jungtin?je Karalyst?je ar Ispanijoje, puikiai žino, koks komplikuotas b?na bendravimas su šiomis institucijomis.
O juk dauguma svetur išvykusi? kit? šali? pilieči? tok? ?rank? jau turi. Estai jau prad?jo balsuoti neišeidami iš nam?. Ir dangus ant žem?s nenukrito, ir valdžioje atsitiktini? politik? nepadaug?jo. Laisvesn?s galimyb?s prie virtuali? balsad?ži? atved? daugiau motyvuot? rink?j?. Kalbos apie didesnius galim? papirkin?jim? ir kit? pažeidim? mastus reiškia tik norą palikti viską taip, kaip yra dabar.
Savo balsus parduoti pasiruošusi? pilieči? visada buvo, yra ir bus ? kaip ir pilieči?, lengvai pasiduodanči? ?takai. Tačiau pirmieji sudaro menką balsuojanči?j? dal?, tad gausesnis rinkimuose dalyvaujanči? skaičius toki? rink?j? ?taką tik sumažins. Antrieji kuo puikiausiai veikiami ir šiandien. Tereikia paži?r?ti, kas vyksta per rinkimus Šalčinink? ir Vilniaus rajonuose. Spaudimą rink?jui ypač sunku susekti, tačiau kuo labiau rink?jai bus ?išsibarstę?, tuo sunkiau bus surinkti palanki? bals? skaiči? juos spaudžiant. ?teisinus balsavimą internetu, prisid?t? agitatoriams nepasiekiam? užsienio rink?j? balsai. Gal b?tent Šalčinink? rajono atveju ?užsienieči?? balsai mažai tur?s ?takos, tačiau Šalčinink? ir Vilniaus rajonai n?ra toli gražu vieninteliai probleminiai rajonai.
Tiesiogin? demokratija Lietuvoje yra mirusi. Referendumo ?statymą gal?tume pavadinti ?Antireferendumo ?statymu?, o ?statymo teikimo tvarką ? tvarka, užkertančia kelią pateikti ?statymo projektą. Valdžioje klesti neliečiam?j? luomas, iš kurio pasitraukti anksčiau galima tik su?stam per apkaltą savo koleg? arba kojomis ? priek?. Aišku, galima ir savo noru atsisakyti vietos Seime ar savivaldyb?je, tačiau apie stebuklingas išimtis kalb?ti neverta.
Nuolat kalbama, kad eiliniam piliečiui valstyb?s reikalai per sud?tingi, tod?l atsiranda didel? ?neteising?? sprendim? rizika. Taip teigiantys kažkod?l nemato tokio paradokso: tas pats pilietis, uoliai saugomas nuo galim? ?klaiding?? sprendim?, kartais tampa labai reikalingas, kai jo balso prireikia per eilinius atstovaujamosios valdžios rinkimus. Jei n?dienos politinis elitas piliečius laiko menkaverčiais ir nevisapročiais, tegul pasir?pina absoliučios monarchijos atk?rimu. Tuomet nereik?s kas ketverius metus r?pintis valdžios legitimizavimu.
Tuo tarpu pačiame Europos centre, Šveicarijoje, nacionaliniai ir vietiniai referendumai vyksta nuolat. Per juos buvo sprendžiamas ir šalies naryst?s JTO, ir minaret? statybos, ir dar daug kitoki? klausim?. Toki? referendum? privalumas ? kad rezultatai ir yra tikrasis žmoni? balsas, kurio ne?manoma interpretuoti kitaip, nei jis skamb?jo pilieči? atsakyme. Paprasta ir efektyvu.
Ar Lietuvai tai b?t? brangu? Tikrai ne. Keli milijonai lit?, išleist? per metus gyventoj? apklausoms, sudaryt? vos menką dal? pinig?, pvz., palaidot? po vadinamojo nacionalinio stadiono pamatais. Pritaikius elektroninio balsavimo mechanizmą, kaštai sumaž?t? keleriopai. Kaip ir min?jau, visuotin?s apklausos b?du sprendžiam? klausim? gali b?ti pači? ?vairiausi?. Dr?sčiau si?lyti taip spręsti vis? didesni? valstyb?s vykdom? projekt? likimą, pvz., nacionalinio stadiono ar naujos AE statybos klausimus.
Tuo pačiu verta pasvarstyti ir apie renkam? pareigybi? pl?trą. Ko gero, retas prieštaraus tam, kad miest? ir rajon? vadovai negali b?ti renkami kitaip nei tiesiogiai. Dabartiniai ?vykiai, kai d?l mer? post? vyksta ?ž?lus žaidimai, dar labiau sustiprina šią nuostatą. Greičiausiai niekas neprieštaraus ir tam, kad tiesiogiai b?t? renkama žmogui artimiausia valdžia ? seni?nai. Pasaulyje paplitusi praktika, kai renkami ir vietiniai teis?jai, ir prokurorai. Galb?t mums tai sunkiai suvokiama, tačiau kito kelio, kaip pakeisti pad?t? valstybe valstyb?je tapusiose strukt?rose, aš jau nebematau. Be abejo, tiesioginiu b?du rinkti kiekvieną apylink?s teis?ją b?t? sud?tinga, tačiau ?teisinti ir v?liau realizuoti nuostatą, kad visuomen? tvirtint? visą teismo sud?t?, ? ?manoma. Piliečiai, ypač gyvenantys mažesniuose rajonuose, puikiai žino, kuris teis?jas yra kyšininkas, kuris girtuoklis, kuris tinginys, o kuris bičiuliaujasi su vietiniais ?berniukais?.
Taigi stovime prie pasirinkimo slenksčio. Galime ir toliau žaisti politikavimo žaidimus, po kiekvien? rinkim? vis sp?liodami, kaip ?susiporuos? m?s? išrinktieji, ir analizuodami, kod?l tariamai aršiausi priešininkai puikiai sutar?. Arba sudaryti sąlygas, kad susiformavę politik? junginiai (partijomis daugelio j? apskritai nedr?sčiau vadinti) per rinkimus jaust? nuolatin? nerimą, jog jau ?prastos rinkim? technologijos gali nesuveikti. Ir ne tik per rinkimus.
Tiesiogin?s demokratijos princip? taikymas supaprastint? ir žymiai pagreitint? daugelio ?sisen?jusi? problem? sprendimą. Pri?mus galutin? sprendimą nacionalinio referendumo (savivaldos lygmeniu ? vietinio referendumo) b?du, toliau problemą nagrin?ti parlamente (savivaldoje) darosi nebereikalinga. Tokia ?sisen?jusia problema gal?čiau vadinti, pvz., naujos AE statybą. Statybos pradžios nematyti, tačiau rengiant kiekvieną eilinę ?galimybi? studiją? ar konkurso medžiagą iš valstyb?s biudžeto išplaunama nuo keli? dešimči? t?kstanči? iki milijono lit?. Galutinis sprendimas sustabdyt? pinig? švaistymą arba ?pareigot? vyriausybę prad?ti realius darbus.
Ar bus pagaliau priimti piliečiams naudingi sprendimai ir Lietuva iš atstovaujamosios demokratijos šalies taps iš ties? demokratine valstybe ? priklauso nuo m?s? vis? aktyvumo.
Vitalijus Balkus
Lietuva niekad nebuvo ir nebus Sveicarija.