Kai buvau maža mergaitė, dažnai svarstydavau, ar įmanoma, kad Dievas pažintų kiekvieną žmogų, žinotų jo darbus, mintis. Man atrodė, kad tai neįmanoma… Prisiminiau šiuos svarstymus bandydama aprėpti interneto galimybes. Pasirodo, kiekvienas judesys interneto tinkle užfiksuojamas ir niekur nedingsta. Kas dieną ieškodama žinių, komentuodama, rašydama… palieku savo pėdsakus tinkle.
Kiekviena paviešinta nuotrauka, net jeigu ją „išmesčiau“, iš tikrųjų lieka ir gali gyventi savo gyvenimą. Turbūt girdėjote apie Hermon Raju. Kartą važiuojant traukiniu konduktorė atkreipė jai dėmesį, kad elgtųsi tyliau ir nevartotų vulgarių žodžių. H. Raju labai supyko ir ėmė burnoti. Vienas iš keleivių nufilmavo įvykį ir paviešino jį You Tube. Filmuką apžiūrėjo visas pasaulis. Vėliau pavyko jį pašalinti iš You Tube, bet tinkle jis ir toliau pasiekiamas. Užtenka tik bet kurioje ieškyklėje parašyti moters vardą ir pavardę, ir kiekvienąkart galėsime apžiūrėti šį mažiausiai vykusį Raju gyvenimo fragmentą.
Šiuo metu kiekvienas iš mūsų gali tapti vieša asmenybe, deja, ne visada teigiama. Kartais galima būti viešai žeminamam, išjuokiamam, įžeidinėjamam, apgaudinėjamam… O jau šito tai tikrai netrokštame. Tai, kokį pačių įvaizdį susikursime (arba sukurs mūsų draugai komentuodami, pateikdami savo nuomones arba viešindami nuotraukas, kuriose esame ir mes) internete, ateity gali turėti rimtas pasekmes. Vis dažniau taikosi, kad darbdaviai, prieš priimdami į darbą, kandidatą patikrina tinklalapyje.
Šį metodą pradeda naudoti ir kai kurios aukštosios mokyklos. Jau neužtenka teigiamai išlaikyti egzaminus. Žmogus gali būti vertinamas dar per asmeninių duomenų prizmę. Speciali programa tiksliai surenka visas informacijas ir sudaro asmens psichologinį portretą… Ar tai gerai? Ar tai nepažeidžia asmens teisių? Deja, turime internetą ir mokame už jį asmenine laisve. Dar galime patys savęs paklausti: ar apsieitume be interneto? Šiuo metu tai gal lygu klausimui: ar apsieitume be elektros energijos?
Gerai žinau, kaip internetas gali palengvinti ir praturtinti gyvenimą. Jo dėka galiu greitai rasti reikalingų žinių, pasiklausyti muzikos, apžiūrėti filmą, mokytis, studijuoti, dirbti. Be to, koks smagus gali būti bendravimas interneto svetainėse! Štai po daugelio metų susiradau savo senus draugus, su kuriais išsiskyriau baigusi studijas. Dabar jie gyvena įvairiose pasaulio vietose, bet aš galiu su jais vėl bendrauti. Taip malonu sužinoti, kad draugams pasisekė. Vienas jų dabar operos dainininkas Vokietijoje. Draugė dirba užsienyje stomatologe. Studijavo daugiau kaip 10 metų, bet ne veltui – turi savo kabinetą. Bendrauju su pažįstama, kuri jau daugelį metų kovoja su piktybiniu vėžiu. Ji man yra pavyzdys, kaip džiaugtis kasdieniu gyvenimu, gyventi čia ir dabar.
Dar kita – tapytoja. Ji mėgaujasi meniniais atradimais ir kai sukuria ar atranda ką nors naujo, įdomaus – dalijasi su kitais… Kiekvieną kartą, kai panaršau internete, jaučiuosi turtingesnė. Tada ima noras irgi kurti, ieškoti, susitikti su žmonėmis realiame pasaulyje, keliauti, nueiti į koncertą, parodą. Man virtualus pasaulis – tai impulsas realiam gyvenimui. Tai ne užsidarymas tarp keturių sienų ir sėdėjimas be saiko. Manau, su internetu verta susidraugauti ir jį pažinti. Pažinti jo geras ir blogas puses. Interneto galimybės neaprėpiamos, nesuskaičiuojamos. Nuo paties žmogaus priklauso, ar ieškos jame gero, ar blogo.
Virtualiajame gyvenime veikia tos pačios taisyklės, tie patys įsakymai, gresia panašūs pavojai, kaip ir realiajame. Čia tiek pat gėrio, tiek pat blogio. Nuo manęs priklauso, ar auginsiu virtualias salotas, ar savo laime pasidalinsiu su kitais…
Atsargumas, taisyklių žinojimas, atsakomybė, saikas, laki vaizduotė – tai reikalinga visuose keliuose. Tuose nematomuose, kur laisvė tariamai neribota ir labai viliojanti, žmogaus taurėjimas yra reikalingas kaip „izoliaciniai saugikliai“ elektros laiduose.
Marytė Malinauskienė, punskas.pl