Kraučai baisiai buvo seniau raikalingi, kalviai, nu ir, sakytau, muzikantai. Teko man mokycis kalvio amato Dzeveciškių dvari. Nesnorėj man kalviauc, ba ir tep daug kalvių tadu buvo. O nuog plaktuko ir kūjo stori ir kieci pirštai darėsi, ir išbrinksta, tai būna sunku graic. Alia tėvas kap vyrausiam tai liepė grįžc namo ir imcis žamės arc. O man tep nesėjo ir netraukė visai nei arkliai, nei toj tėvo žamė. Mūs mama Julė Bartnykienė (buvus Maksimavičūtė) anksci numirė. Aš likau vyrausias, 7 metų, su jaunesniais broliu Juozu ir sasuti Onu. Reikėjo aic po žmones, duonos kad turėc.
Kap suvėj man 17 metų, numirė ir tėvas mūs – Juozus Bartnykas. Likom pacys an savo valios, kap sako. Padėjo geri kaimynai, alia ir pacys dzyrbom. Teko ir kalėjimi sėdėc už pyliavos nepridavimų. Nebuvo iš ko. O kas tai valdzai rūpi – turi ar neturi, duok…
O man kap paciko muzikavimas nuo mažumės, tai tep traukė. Supratau cik vėliau, kad tai langvesnė duona negu arc laukai. Populiari buvo dainuška: „Dabar, brolau, tokia mada: ilgi plaukai, barzda ir gitara. Augyk plaukus ir nemesk barzdos, ba išaisi iš mados…“ Nuo mažumės kap nugirstu melodijų, tai jau pirštai cik lakioja.
Gyvenom Skarkiškiuosa, alia, sakytau, Klevų kaimi tai beveik visus apžaninau. Ba kas bagotesnis, tai samdėsi Degucų Antanų iš Agurkių, o kiciem tai aš cikau. Daugiausia tai vienas grainau akordijonu. Jei dzviesa, tai su Kaziu Kraužlių iš Vidugirų, jis dabar Pelaliuosa gyvena. Jis būgnų mušė. Da iš Dzidzulių Juozas Marteckas sykiu su manim graino, jis jau miris. Daug kas mokėjo ir gražai graino. Va graino Stasys ir Juozus Baguckai iš Žvikelių. Tai du broliai ir gražai jiej graino.
Pas mus giminėj tai mamos šaimynoj jos tėvas, o tai mano dziedulis Adomas gražai graino armoniku. Man an turgaus nupirko lūpinį armonikėlį, tai gerai išaidzinėjo melodijos. Kap paaugau, tai man iš Nometkos už 100 zlotų nupirko armonikų, tai grainau. Mani pamokino Antanas Muriniukas. Jis tai daug graino ir visur gyveno. Paskuciniop tai mano sodzun Sankūruosa buvo gyvenis. Oi tai karštas lietuvys buvo tas Muriniukas! O jau kap turėjau rankosa akordeonų, tai neraikėjo, kad kas mokyt, pacam man gerai ėjos. Man tadu rūpėjo jį nusipirkc ir turėc.
O kap ilgai raikėj graic per vesailias? Labai ilgai. Rankas net turėjau išcinusias nuo ilgo grojimo. Graini ir graini. Jei dzviesa, tai susimainai, vienas ilsies. O jei ne, tai vienas plieki ir plieki, ba svecus pasicinki su muziku, dzienų ir nakcį graini, pro rytų vėl, kol svecus išlydzi.
Tėvas kol gyveno, tai sakė: „Muzikantas tai paskucinis amatas. Aik, vaike, gaspadorystės žūrėc“. Alia kur tau: pamėginis langviau, argi stversies, kur sunkiau? Nepaklausiau tėvo ir tep grainau, ir turėjau savo pinigo. Kap prasdės po Velykų jauni žanycis, tai cik graini ir graini. Vieni apsižanija, kici tuoj samdosi muzikantus. O pinigų tai tadu ne visi turėjo, tai ėmė kad ir pigiau, bile graitų kas. Jau jei skripkutė, akordeonas ir perkusija ar būgnelis – tai kap raikia muzikantai skaitėsi.
Paskucinį sykį kiba pagrainau, kap žanijosi Vitas Jakubauskas. Dzienų ir nakcį. Paskui kožnam prigraic raikėjo „Labas rytas“. Tai apė stalų aini, ranki pinigus ir dainos užsakymus. Nu kų ty: brangiai norėsi, tai jokio užsakymo neturėsi.
O mylėjau tai labai. Ne visi galėj išmokc, ba gi raikia vienu ranku tep spaudzyc, kitu kitap. Turėc drigas – kap sako. O ne visų pirštai vienodai linksta.
Instrumentų neščis sunku, tai žiemų rogėm, vasarom dzviracu važavau. Daugiausia tai pėscas, alia turėjau ir dzviracį, ir motarį, traktorų nuspirkis. Alia kap pėscas, tai niekas nerūpi. Atėjai ir išėjai. Nor sverc tai svera nemažai šitas mano akordeonas – beveik 10 kg.
Ne cik an vesailių raikėj graic. Jaunimas ruošė dzienynėlius, dzienynus – dzienos laiku su šposais ir šokiais. Da aciveža Vincus Vaznelis krautuvukį. Ir vakarėlius vakarais. Jau in kitų vietų aini. O tai man paciko juosa graic. Tai irgi daugiausia Klevų giroj. Ty buvo tokia aikštė lygi, ciko in šokimų.
Kap apsižanijau, atėjau in Dusnyčų pas Valukonius in žantus. Jiej žamį buvo už rentų adavį valdzai, tai 10 ha nuspirkau tos, ką buvo Dusnyčos dvaro ankscau. Ca radau net du šalcinius. Oi tai gaivus vandenėlis…
Akordeonų turu ir dabar. Jam, sakytau, ciek metų, kap man. Žmona numirė, dukterys išėjo, aš likau cik vienas an savo kiemo, tai myliu sau pagraic, būna vesaliau.
A, o kų aš išmokinau graic? Nugi Rakelijos, iš kur mano mama kilus – tai Stasį ir Adomų Maksimavičus (jiej abudu Kanadoj gyvena), Stasį Kliūčinykų. Jiej buvo sutvėrį Rakelijos kapelukį. Da Kostų Krivonių pamokinau graic. Jiej visi ir dabar moka, ir po biskio pagraidzinėja.
Da apė vaikystį, kap Lietuvoj buvom, norėtau pasakyc. Aš gimis 1937 m., tai kap turėjau ne visai 4 metus, su tėvais buvom prūso išvaryci iš savo namų Skarkiškiuosa in Lietuvų. Tai pamenu, kad gyvenom prūso menkoj lūšnoj 3 km už Marijampolio – Marčinkinėj. Matiau, kap atėjo prūsai, sumušė mamų ir tėvų.
Misnu, kad aš armonikai buvau užgimis. Turėjau ir bajanukų rusiškų, alia nepaciko juom, o akordijonu gerausia ėjosi.
Papasakojo Vitalius Bartnykas
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl