Kaip aš galiu prisidėti prie Bažnyčios kūrimo?

„Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukite sau lobį danguje, kur vagys neįsilaužia ir nevagia“ (Mt 6,19-20). „…ir sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regite besiartinančią dieną.“ (Žyd 10, 24-25)

Šiuos žodžius šį kartą taikysiu skatinimui įsijungti į darbą vietinės Bažnyčios labui. Norint, kad Bažnyčia būtų „gyva“, kad puoselėtų Kristaus pradėtą darbą, būtina aktyviai dalyvauti jos bendruomenės veikloje.

Deja, dėl įvairių priežasčių daugelis krikščionių dalyvauja savo parapijos gyvenime tik „apgraibomis“. Kai kurie turėjo/turi blogą patirtį, prisiminimus, susijusius su Bažnyčia ar jos tarnais, kiti nemėgsta neva joje dirbančių „veidmainių“. Dar kiti nesikiša į parapijos puoselėjimo reikalus, nes nieks jiems nepasiūlo, nepaprašo bendradarbiauti. Dar kitiems šie reikalai yra visiškai nereikšmingi, – bažnyčia ir poteriais tegul užsiima senukai. Yra ir tokių, kuriems bažnyčia reikalinga tik valandai-dviem sekmadienį, o kitomis savaitės dienomis jos galėtų ir visai nebūti…

Beje, Naujajame Testamente vietinė Bažnyčia buvo labai reikšminga tikinčiųjų gyvenime. Krikščionybės pradžioje ji tikintiesiems atstojo didesnę šeimą. Tai buvo ta bendruomenės vieta, kur vieni kitus skatino ir palaikė tikėjime, kur buvo sprendžiamos įvairios problemos, dalijamasi džiaugsmais ar nesėkmėmis. Tai buvo vieta, kur buvo gvildenami visuomenės ir kultūros klausimai, kur buvo mokoma krikščioniškų tiesų ir nurodoma, kaip jas praktiškai įgyvendinti. Tai buvusi ne tik vieta, kur buvo priimami sakramentai, bet taip pat vieta, kurios lankytojai tobulindavo savo dvasiškumą ir taikydavo jį ne tik Bažnyčioje, bet ir kasdieniame gyvenime. Ar šiais laikais įmanoma, kad Bažnyčia turėtų tikintiesiems tokią didelę reikšmę? Manau, kad taip. Man pačiai tokios Bažnyčios pavyzdys gali būti Žagarių bažnytėlės bendruomenė. Šventovė maža, kukli. Pastoviai savo kunigo neturi, todėl kiekvienas kunigėlis, atvažiuojantis čia atnašauti sekmadienio šv. Mišias, vietinių mielai laukiamas. Ir iš tikrųjų susidaro įspūdis, kad ten žmonės meldžiasi lyg viena šeima (nors ateina ne vien lietuviai, bet ir lenkai). Ir tvarka pačioje bažnytėlėje bei aplink ją, šventovės puošimu rūpinasi patys Žagarių gyventojai.

Tai kas, kad yra didesnių šventovių, kuriose dirba kunigai, mokantys įvairias kalbas, jeigu tikintiesiems nerūpi pati Bažnyčios kūrimo ir puoselėjimo esmė? Sugebame dejuoti ir kritikuoti, mokame priekaištauti ir reikšti pretenzijas, tačiau ką darome patys, kad būtų kitaip – geriau?

Pravartu būtų savęs paklausti, ar esu nors kiek įsijungęs į Bažnyčios, savo parapijos gyvenimą. Jei atsakymas teigiamas – puiku, bet jei ne – reikėtų susimąstyti, ar iš tikrųjų ši problema glūdi pačioje Bažnyčioje, ar manyje. Pamąstykime: ką galėtumėm pakeisti savo Bažnyčioje, kuo ją praturtinti? Koks gali būti mūsų pačių indėlis, kad tie Dievo namai būtų jaukesni, šiltesni, patogesni, malonesni? Juk savo namus mes stengiamės puoselėti, tvarkome, atnaujiname, investuojame į juos, kad malonu būtų čia įeiti ir gyventi.

Ar kalbėdami apie Bažnyčios išlaikymą, rėmimą visuomet turime turėti omeny tik pinigus? Manau, kad ne. Angažuotis į parapijos gyvenimą galima įvairiais būdais. Reikia pasirinkti tai, ką mokame geriausiai, ką esame pajėgūs padaryti. Gal pakanka gausiau ir dažniau dalyvauti šv. Mišiose, gal maldos grupėse arba procesijose? Galima suorganizuoti ir ką nors asmeniško, savito, naujo. Atgaivinti jaunimo ir vaikų bažnytinį chorą, atvesti mažas mergaites berti gėlytes, pačiam nešti vėliavas, altorėlius procesijų metu, vykti į šventkeliones. O gal nueiti dar toliau: padėti vienišiems ir ligotiems, apleistiems?.. Nelaukti, kol viskuo pasirūpins Bažnyčios tarnai arba „kas nors“, nes aš neturiu laiko, gėdijuos, netinku ir t. t. Kiekvienas galime skirti kokį nors įnašą į parapijos gyvenimą, padaryti gerą darbą. O atlikę kad ir menkiausią darbelį Bažnyčios bendruomenės labui iš širdies, ne laukdami dėkingumo ir pagarbos, tikrai pasijusime reikalingi kitiems ir mieli pačiam Dievui.

Božena Bobinienė, punskas.pl