Kalba žmonėms reikalinga komunikacijai, t. y. informacijai gauti ir perduoti. Bendraudami su vietiniais žmonėmis galime pastebėti, jog punskiečių kalba yra savita. Atrodo, kad galima būtų sudaryti atskirą čia gyvenančių žmonių vartojamų žodžių žodyną. Punskiečiai savo kalboje nevengia barbarizmų. Tačiau būna ir tokių žodžių, kurių net barbarizmais nepavadinsi. Kalba yra iškraipoma, lenkiškiems žodžiams pridedamos lietuviškos galūnės.
Iš pažįstamų esu girdėjusi įvairių juokingų atsitikimų apie vertimus iš lietuvių kalbos į lenkų.
1. Žmogus nuvažiavęs į Suvalkus norėjo nusipirkti samtį (kaušą sriubai). Pardavėjai sako: „Poproszę tego samca“ (samiec lenkų kalboje yra patinas). Deja, pirkėjas patino negavo.
2. Žmogus nuvykęs į miesto parduotuvę norėjo nusipirkti grobukų (mūsų žmonės taip vadina šonkauliukus), todėl ir sako pardavėjai: „Poproszę te kaloryferki“ (grobukai ir grobeliai panašiai skamba; pastarasis reiškia radiatorių, o radiatorius lenkiškai yra kaloryfer). Taigi nieko keisto, jog mėsos parduotuvėje paprašęs parduoti radiatorių, kaimietis jo negavo.
3. Žmogus, kuris norėjo, kad jam lenkė žmona pagremžtų nugarą sako: „Pokaś mi plecy“ (pakasyti, pagremžti vietiniai sako pakašyc, todėl į lenkų kalbą vertė „pokaś“).
4. Kitas punskietis norėjo pasakyti lenkiškai „žodis buvo tartas“, bet pasakė „słowo zostało tarte“ (trzeć lenkų kalboje reiškia tarkuoti).
Būna atvejų, kai žmonės dėl netaisyklingos kalbos vieni kitų visai nesupranta.
5. Sykį žmogus draugui pasakojęs „pletkų“: „Stovėjo dzvi bobutės an pšistanko ir buvo vypadkas, sulaužė miednicų ir nežinia, ar gaus odškodovanių“ (pšistankas reiškia stotelę, vypadakas – avariją, lenkiškai wypadek; miednica reiškia dubenį, lenkiškai miednica; odškodovania reiškia kompensaciją, lenkiškai odszkodowanie).
Nėra kalbos, kuri nevartotų svetimų žodžių. Tačiau kiekvienam aišku, kad pernelyg dažnas jų vartojimas nėra gerai, nes tada gimtoji kalba praranda savitumą. Mūsų krašto žmonės skolinius vartoja kasdien, patys to dažnai nepastebėdami ar nesuvokdami, jog tai gryni barbarizmai.
Neretai parduotuvėse girdime pirkėjus prašant:
– vontrupkes (liet. kepenys, lenk. wątróbka),
– kielbasos (liet. dešra, lenk. kiełbasa),
– bočeko (liet. šoninė, lenk. boczek),
– šinkės (liet. kumpis, lenk. szynka),
– žeberkų (liet. šonkauliai, lenk. żeberka),
– karkuvkės (liet. sprandinė, lenk. karkówka),
– salcesono (liet. mėsos slėgtainis, lenk. salceson),
– volovinos (liet. jautiena, lenk. wołowina),
– viepšovinos (liet. kiauliena, lenk. wieprzowina),
– lopatkės (liet. mentė, lenk. łopatka),
– palendvicos (liet. nugarinė, lenk. polędwica),
– golonkės (liet. karka, lenk. golonka),
– paruvkių (liet. dešrelės, lenk. parówki) ir daug kt. mėsos gaminių.
Ne kartą namiškiai kalbėdamiesi tarpusavy pavartoja štai tokius žodžius:
– odkužačus (liet. siurblys, lenk. odkurzacz),
– zlevas (liet. kriauklė, lenk. zlew),
– loduvkė (liet. šaldytuvas, lenk. lodówka),
– pryšnicus (liet. dušas, lenk. prysznic),
– čainykas (liet. virdulys, lenk. czajnik)
– kaldra (liet. antklodė, lenk. kołdra)
– paduška (liet. pagalvė, lenk. poduszka)
– blenderis (liet. trintuvas, maišytuvas, lenk. blender)
– filižankė (liet. puodelis, lenk. filiżanka)
– zupė (liet. sriuba, lenk. zupa)
– kranas (liet. čiaupas, lenk. kran)
– firankės (liet. užuolaidos, lenk. firanki).
Aišku, ne tik šiuos, panašių barbarizmų kasdien pavartojame daug daugiau. (Pastarosiomis dienomis į leidyklą netyčia užsukdavę ūkininkai teiraudavosi, kam pateikti „vnioskus sušavus“, t. y. paraiškas dėl sausros padarinių.) Tik ar jų mums reikia? Ar tikrai neprisimename savų žodžių?
Mūsų kalbos kultūros klaidų priežastis – visų pirma kitų kalbų poveikis. Šiuo atveju stipriausia yra lenkų kalbos įtaka. Jeigu, kaip dažnai teigiame, gimtoji kalba yra mums svarbi ir brangi, todėl gerbdami save ir kitus pasirūpinkime savo kalba ir ją tobulinkime.
Monika Valinčiūtė, punskas.pl