Šis klausimas, sprendžiant Punsko vėjo jėgainių dilemą, bus pats svarbiausias. Atsakymas į jį leis kur kas objektyviau vertinti jėgainių projekto teigiamybes ir neigiamybes. O kol kas, laukdami minėto atsakymo, susipažinkime su kraštovaizdžio samprata ir tais pokyčiais, kuriuos sukelia vėjo jėgainės.
Hum. m. dr. Vykintas Vaitkevičius Punske
Kas yra kraštovaizdis?
Tai mus supantis pasaulis, kitais žodžiais tariant – aplinka. Nesvarbu, ar laukas, ar miškas, ar vanduo. Beje, kraštovaizdis nebūtinai atviras, tai gali būti ir miško erdvė. Per pastaruosius du dešimtmečius buvo įtvirtintos gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio sąvokos, taip pat sakralinio, industrinio ir kitų kraštovaizdžių. Tačiau ilgai skirstytos į atskiras visos paminėtos ir daugelis kitų kraštovaizdžio kategorijų dabar jau dažnai yra laikomos nedaloma visuma.
Kraštovaizdžio kaita
Klaidinga manyti, kad kraštovaizdis gali būti sustingdytas laike ir išsaugotas. Jis yra gyvas, pulsuojantis kūnas ir, svarbiausia, atspindi kultūros permainas. Besikeičianti visuomenė, savaime suprantama, keičia aplinką, kurioje gyvena, taigi ir kraštovaizdį. Įvairiu mastu kraštovaizdžio kaitą lemia kultūrinės, socialinės, ekonominės ir religinės priežastys.
Žvelgiant į Lietuvos kraštovaizdžio kaitą, matyti, kad didžiuosius pokyčius savo metu sukėlė metalų epochos pradžia ir žemdirbystė, kuriai reikėjo dirbamų laukų. Didelės įtakos kraštovaizdžiui turėjo krikščionybės įvedimas, XVI a. antrojoje pusėje įvykdyta Valakų reforma, vėlesni karo, bado ir maro metai. XIX a. viduryje – XX a. kraštovaizdį keitė viena paskui kitą sekusios žemės reformos, XX a. antrojoje pusėje – pramonės plėtra.
Punsko kraštas jokiu būdu nėra išimtis. Kaip rodo XVIII a. pabaigos – XIX a. žemėlapiai, tarp kalvų, miško masyvų ir ežerų čia būta bažnytkaimio, supamo nedidelių kaimų – būdingas palyginti tankiai apgyvendinto, vis dar miškingo kraštovaizdžio pavyzdys.
Kalbant apie šiuo metu vykstančią kraštovaizdžio kaitą ir vėjo jėgainių projektą reikia pripažinti, jog kraštovaizdyje visuomet buvo, yra ir bus kažkas, kas dominuos, trauks akį ir telks dėmesį. Mūsų amžiuje kraštovaizdis prisipildė vandentiekio bokštų, elektros perdavimo ir mobiliojo telefono ryšio stulpų, vėjo jėgainių, nepaprastai aukštų pastatų.
Vėjo jėgainės yra žaliosios, atsinaujinančios, energijos projekto dalis. Tačiau tenka pripažinti, kad jėgainių įsiveržimas į žemdirbių kraštovaizdžio terpę prilygsta jo taršai. Pamėginkime suprasti, kodėl.
Tarp žaliosios energijos ir regimosios taršos
Vėjo jėgainėms būdingas nepaprastai didelis aukštis ir tokios proporcijos, kokių savaime gamtoje nėra. Žvelgiant į grupėmis stovinčias jėgaines, tas įspūdis tik dar labiau sustiprėja. Sunku rasti vietą, objektą ar kraštovaizdžio elementą, kurio matymui jėgainės nedarytų įtakos. Tai gali būti akmuo ir gali būti bažnyčia, stovinti jėgainė visuomet matoma iš labai toli. Palyginimui – Punsko bažnyčios bokštai siekia 38 m, o planuojamos jėgainės bus, jeigu tai tiesa, net 150 m aukščio!
Savaime suprantama, kad kraštovaizdyje buvo ir yra į jėgaines panašių medžių, bažnyčių, vėjo malūnų. Apčiuopti, kur prasideda ir kur baigiasi regimoji tarša, nėra paprasta.
Mano nuomone, kultūrinį kraštovaizdį, tokį kaip Punsko ir daugelio kitų vietovių, formuoja vietos gyventojų įsteigtos ir savo reikmėms naudojamos struktūros arba objektai. Kalbu apie gyvenseną, jos kultūrines ir ekonomines formas, regimas ir neregimas raiškas. Taigi bendruomenės narių reikmėms tarnaujantis vėjo malūnas neturėtų būti laikomas tarša, kaip ir tam tikru metu kraštovaizdyje atsiradę visiškai nauji, aukšti bažnyčių pastatai.
Struktūros arba objektai taip pat gali būti įsteigti kitų suinteresuotų subjektų, ne vietos gyventojų, tačiau būtina sąlyga – svarba vietos bendruomenei. Ši yra pirmoji ir svarbiausioji naudos gavėja.
Atrodo, kad projektuojamos Punsko vėjo jėgainės neatitinka nei pirmojo, nei antrojo kriterijaus. Jų valdytojai nėra vietos gyventojai, o elektra bus tiekiama ne tiesiogiai į miestelio akumuliacinę elektrinę, bet į šalies elektros tinklus. Čia veikia ne vietinės, bet valstybinės ir net pasaulinės ekonomikos principai.
Taigi žvelgiant iš kraštovaizdžio raidos tyrinėtojo pozicijų, vėjo jėgainės nelaikytinos savaime suprantama, XXI a. pradžioje Punske vykstančia kraštovaizdžio kaita, nes šiuo projektu yra suinteresuotos ne vietinės pelno siekiančios institucijos. Žemdirbiškame kraštovaizdyje tai bus inovacija, kuri disonuos ir su aplinka, ir su tradicine, kitaip tariant, vietine gyvensena.
„Aušra“, 2012/13-14
Hum. m. dr. Vykintas VAITKEVIČIUS,
Klaipėdos universiteto Baltijos jūros regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresn. m. darbuotojas