Mano tėviškės kiemi… žinau, kad nuobodzai pradedu, alė kitap ca man neišaina. (Tį katrį mokytoja sakydavo: Išlaisk, tai išais.) Nu tai tam mūs kiemi stovi tas pac molinis tvartas, kokias visadu stovėj. Biskį, kap mės sakytum, patūrbytas, alė tus pac pastatas. Tvartas, kap tvartas. No kiemo pusės nieko įdomaus, alė už jo tai buvo visai kas kita. Už jo kažkadu vyko gyvenimas! Ne cik pėlių, o čėsais ir kokio žurkuco (normalu moliniam pastati rasc graužikų), alė ir mūs, vaikų. Fantazijai nebuvo ribų. Ir viskas tėvų dėka. Tai jiej buvo sustatį ūkines mašinas, mylimiausį ylgabrikį, an katro „pasistacydavom“ namų, ar suguldį lantas ir sanų caglų krūvas. Ir ne mes sumisnom nukirsc baisiai aukštus ir storus topelius, an katrų kelmų susmisnydavom insikūrc, pavyždžui, virtuvį. Tep misnu, kad panašai visų kaimo vaikų tėvai turėj visai netyča vaikam paruoštų užkampį, katran ciej dzienavoj ir nakvoj.
Nu ir už to tvarto visadu matėsi po aptrupėjusiu sienų tinku grynas molis. Jami visadu matėsi tį kokios skylukės, iš katrų susidarydavo visai nieko raštas. Tadu misnau, kad tep gal turi būc, alė kam ir kodia da tep gražai subadzyta? Tep ir nesidomėjau. Nežinau, kodia niekieno nepaklausiau, kam gi to skylukių rašto raikia. Suprantu, kad seniau skaras ir namus žmonės puošė siuvinėtais ar drožinėtais raštais, alė kad tvartų?.. Kap sakanc, duodu galvų nukirsc, kad 99 % mano vienmecų nežino skylukių paskirties. Apė tai buvau visai pamiršus. Pamiršus buvau, kad nežinau, ba seniai sano tvarto sienos užlopytos ir to molio nesmato. Kitur toki tvartai su žami sulygyci, tai dėl to ir an mislių man neužėj pasdomėc.
Skaicydama Juozo Vainos užrašus apė gimtuosius Vidugirus, radau atsakymų. Ir da kap aš nusdzyvinau, kad buvo žmogus, katris kažkodia pamisno, kad naudzynga aprašinėc net tokius, sanais čėsais niekuom neįprastus dalykus. O vienok gal verta ir šitų čėsų „normalius“ dalykus aprašinėc, ba nežinia, koki bus čėsai, kas bus „normalu“, o kas „čudna“. Taigi tep J. Vaina rašė:
Gal kieno galvota ir molinių sienų pirkias statyti, nes jos nėra šilumos leidinykės. Vargas tas, kad prie molio nelimpa kalkių mišinio tinkas. Mėginta pastatytose sienose pribadyti skylučių, kolei molis dar yra minkštas, bet ir tose skylutėse kalkių tinkas nesilaikė, todėl šio užmojo atsisakyta, bet tai šen tai ten dar yra molio sienų tvartų, kurių sienos išdekoruotos tokiomis kiaturkampių piramidžių skylutėmis. Tokios formos atsirado nutašius iš dviejų šonų lentgalį ir nutašymo viršūnėje pjūklu užpjauti.
Ir dar viskas aišku. O kap vaikais būdami nesupratom, tai mes da gerau tų tvarto taškuotų sienų padabydavom – in skylukes prikišdavom akmenukų, pagalukų arba tep kų pakavodavom mažo vienas no kito. Ko cik mūs galvos neprimislydavo… Kap mes nebuvom toki drąsūs ir tep visko vyrasnių neklausinėjom, kap šitų čėsų vaikai, tai tep ir gyvenom savo pasaulin su savo atsakymais ir savo gyvenimo filosofijom.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl