Mūs, Macukonių, stuba susprogo, kap vokiecai sprukdami sprogdzino cyltų. Kitų tėvas statė jau toliau – kitoj vietoj. O šitoj stuboj Žagaruosa, gražoj ažaro pakrantėj, iki II pasaulinio karo stolavojos mokytojai. Mokykla kaimi buvo vis kitų namuosa. Su kitais vaikais mokyklon ėjom iki karo pas Rudzulius stubon, paskui pas Antanavičus. Aš ankscau gimus, tai spėjau tris skyrus, o sasutė Genutė pabeigė antrų skyrų, kap iškilo karas. O jau buvo gautas laidzimas mokyc lietuviškai, žinau, kad jau buvo užpirktos lietuviškos knygos ir planuota adaryc lietuviškas klases pas Jakubauckus stuboj. Po karo jau adarė mokyklų pas Dapkevičus, tai ty daug kas ėjo, alia mes tai suaugom ir apsėjo, užteko to mokslo. Daugiau paskui gyvenimas išmokino ir mama.
O mūs mama tankiai sirgo, mirė būdama 54 metų, nuvėj in žamį, tai mumiem su sasari daugiau teko verkc negu dainuoc. Bet norėjosi ir dainuoc, ir in šokius išaic. Genutė paskui tai net Aradnykų ansamblin sopranu dainavo nuog 1960 metų, tynajus buvo tadu svetlica gal per 10 metų, armoniku vis graino Jonas Vilkelis.
Žagaruose gyvenom nuo visadu, mūs tėvas tai Juozus Macukonių, mama Veronika Kuliešūtė, ir abudu iš to paco kaimo. Tėvukas nugyveno gražų amžų – mirė sulaukis 96 metų. Vyrausias brolis buvo pakrikščytas kap tėvas, tėvo vardu, alia numirė mažukas, o su vyresniu Antanu ir jaunesni sasari Genuti man da teko augyc jauniausių brolį Gedeminų, jį vadzinom trumpiau Geniu.
Kap ir visur tadu skurdas per akis, vaikai vaikus augino, dabojo, mokyklon mažai ėjo, ba ganyc raikėjo, griebc, rišc, kūlc, kapliuoc. Nor mokslo mažai ragavį, alia tėvo, motkos pamokyci, tai kokių tetukių, vaikai suaugį nebuvo žiopli. Gyveniman ėjo išmokyci ir pasrėdzyc, apsirangc, ir duonų, pyragų pasdaryc, užsimynkyc, išsikepc, ir užsidzyrbc…
Sakytau, iš visų mūs vaikų vien Genutė turėjo daugiausia kantrybės prie karvių ganymo. Paaugus ir aš, ir ji pramokom moteriškų darbų. Ylgas valandas sukdavo ratelį su linų arba vylnų kuodeliu. Be galo mylėjo linus ravėc, rauc, mync, šukuoc. Visi dzyvinosi jos kantrybi ir ištvermi – valandų valandom, lyg užbūrta kokia būtų, negirdėdavo dzykavimo, o insijautus kap kokia poetė, net valgyc pamiršdavo. Ciek kūribynga buvo. Akelė prie akelės kap raidukes tep simetriškai išdėliodavo išmegzdama arba ausdama įdomiausius raštus. Visi dzyvinomės, kokia gera jos atmintis. Jei jau sykį kur kų gražaus pamato, parėjus tuoj imas būtinai ko graicau daryc. Jei paims, būdavo, linų pluoštų, neatsistos nuo ratelio, kol nepabaigs. O tadu ciek kas buvo to verpimo, ba šaimynos dzidelės ir visiem raikėjo aprangai priverpc siūlų, suausc, numegzc, o paskui da pasiūc.
Jaunos kap buvom, tai mylėjom pasrėdzyc. Abidzvi ilgai laikėm ylgus plaukus. Kap išprausiam, da arieliuose perplaunam, tai kap isilaisim, tai cik blizga. Buvom gražos, šviesiaplaukės, ilgakasės mergos. Mani tai anksci piršliai išviliojo iš savo namų, turėjau cik 16 metų, o sesuoj spėjo išsimergauc, išsišokc. An jos paskui net barės mama, sako: „Ot, mergužėla, rinksies, tai ir teks an sanatvės žilų kasų sunešoc“. Tai žinau, jau kap ji išsigando tos žilos kasos, tuoj nuskirpo ylgus plaukus ir neužilgo išėjo in marcas in Aradnykus. O many tai labai motulė škadavoj. Alia tai viskas per piršlį. Ty kap mama nesveikavo, o jiej panevaliu. Da pamenu, kap mama jiem sakė: „Kurgi jūs jų imat, da gi vaikas…“ Alia macyc su tėvu jau buvo sutarį ir tep likosi… Buvo sunku, ir šitos akys daug ko ragėjo, ir ašarų išliejo nemažai, alia paskui apsipratau ir gyvenom.
Mano sesulė viena ir mylima nabagutė išsimergavus žanijos su kaimyninio kaimo aukštu bernu Adu Sinkeviču. Tynajus nuvėjus in marcias toliau sėdo ir prie vindelio, ir prie stovų. Genutė ištekėjus irgi matė skurdo, alia bet apsukri ir be galo darbšči, davė rodų, verpė, audė, mezgė, parduodavo, pirko šaimynai raikalingiausius dalykus. Tai buvo gera darbinykė toj mano sesuoj, net parinkcinius išausdavo, o jau raštų tai paci iš galvos primisno, prigalvojo vis. Ko ji neišmezgus, ko cik neišsiuvinėjus. Kap ir vaikystėj, jaunystėj, tep pradzoj daug audė da ir jos naujuosa namuosa, kap nuvėjo in marcas. Ca jos laukė ir gaspadinės darbas, ir lauko darbai. Kap visur, tep ir jų namuosa buvo skurdas, alia pasrėdį visadu buvo. Alia povalio prasgyveno, kap ir visi, pamiršo buvusį skurdų. Oi toj sesuoj ir virbalais parazgia, parazgia – ir išaina gražus raštas, ir net ne vienų ploščukų numezgė, ir andarokucį, ir ailukį. Visokių grožybių sugebėjo išmegzc. Ir sau, ir an pardavimo. Kap žvėrukė, ot straigi, aha. Paskui, kap užėj ligos, tai neapsivaikysi…
Su vyru Adu susilaukė vieno sūnaus, vardu Vytautas, ir trijų anūkų. Liūdna, labai liūdna, kad reikėj skyrcis. Nieko nepadarysi… Jau nepaskambis, neatvažuos. Mirė turėdama tris proanūkus. Labai, be galo visus mylėjo. Labai vyrausiu anūki Veroniku dzaugės, ba toj mergaitė tai mūs močutės vardų atgaivino. Ir da mergaitė šviesiaplaukė, kap jaunystėj ir mes pacos tokios buvom.
Atgulė prieg savo marcios Sainų kapinėse. Nieko nepadarysi, tokias gyvenimas. Žinau, sunku jiem ty, ba liko be abiejų gaspadinių vien vyrai, alia tuoj bus jaunų martukių, bus gerai.
Neišaina man iš mislių, kap da namuosa buvau. Atsimenu, tėvas, būdavo, kap pircį iškūrina, tai kaimynų ateina net prauscis.
Verpėm linus. Po vindeliu sėdėc nusibrysta, alia mama vis: „Verpkit, mergšės, ba nuogos būsit“. Nu ir verpėm, audėm. Ba visko raikia, ba abrūsų raikia, būrkų, kelnių ir visko… Aš povaliau verpiau, o da prascau audiau, o jau jaunesnė mano sesuoj kap vėjas – ir su linų pluoštu, ir su vylnos pundeliu, kuodeliu. Da ne galas darbo – paskui išbalyc, ištųsyc, skotercų raikėj.
Tadu tai man baisiai rūpėjo siūc. Jau kap norėjau siūc, tai negaliu ir dabar pamiršč. Tai va tokias Balaika iš Lietuvos ėj po žmones ir gražai siuvė kosciumukus, kelnes galiafeikes. Tai mama varo: sėdėk prie vindelio ir sėdėk. Nu ir sėdzu, verpiu, alia vienu akiu vis in kraučukų, kap an magneso traukia pažūrėc: kap kerpa, kap dėsto, sagsto, siuva. Net verdu, rodos, nežinia kų duotau, kad cik galėtau pasagioc. Jau kap cik mama nemato, nuveina kur vandenio in kiemų ar malkų, tai aš prislanku ir prašau kraučuko: „Duokit nor biskį pasagioc“.
Da mamos sesuoj Onutė Kuliešūtė gerai siuvė, ji ir andarokucų, ir bliuskutių gražai prisiuva. Mirė neženota. Ji su seseri Grėbliūnieni gražai dainavo. Sykį, kap iš miško vežė medzus, ji sėdėjo an vežimo ir nukrito. Turėjo kuprukį, tai užtai jų laido in Sainus pasimokyc an kraučkos. Jinai ir su kupruki, alia darbinykė tai neapsakyta ir smagi vis ciek buvo, gera griebikė. O seniau, kap maros bulvių, runkelių, tai pasrantavojus rankoves tep kapliavo, tai ravėjo, tai lapauc reikėj. O rudenį ilgai tai kasė ir kasė bulves. Kap toj pasakoj be galo. Kožna, rodos, tų pacį darėm, cik vienom ajos, kitom nelabai…
Turėjom ir kadu in vakarėlius aic, cik tėvas buvo prisakis, kad galim cik savo kaimi ir jei in kaimyninį. Sykį su tetu Grėbliūnieni in Dvarčėnus išėjom in vakarėlį. Ty tadu da tami kaimi vien lietuviai gyveno, dabar jau sulenkėjo daug kas. Alia per toli mes tynajus nuvėjį buvom, kap grįžom – vartuose tėvas laukė su dziržu…
Ganyc tai kantrybės neturėjau, o jaunesnei seserai paciko, ir ji ganė su visu Žagarų kaimu. Nuvaro pro rytų karves in Bognų girų, tai jos ciek prisiėda žolės, viržų (ty gerausia skabė, ėdė tuos viržus), kad vakari kap parvaro melžč, tai tešmenai iki žamei. O jau kap sumisno lencūgus, tai ramu pasidarė. Pririša, perriša ir nereikėj ganyc. Žąsukus da reikėj ganyc. Tai va kap skinam barščų lapus kiaulėm, o runkeliuose daug augo prisėta aguonų, tai kap priskynsim tų aguonų lapų in mamos prisiūtas prijuostukes, atsinešį pagurinam žąsukam, ir kap jiej pridzobina, tai ir tupi ramiai, o ir mumiem tadu irgi poilsis.
Nu liko prisiminimai ir biskį nuotraukų iš vaikystės ir jaunystės. Tadu buvom visi jauni ir gražūs, o dabar sani ir negražūs. Tokias gyvenimas… Dzaugiamės savo šaimynom ir kad jiem da nenusibrydom. Sako, kad nor sani, alia jiem da raikalyngi.
Papasakojo Stasė Macukonytė-Pečiulienė
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl