Visi būnam vaikai, paskui jaunimas ir sanatvė neklausta nelaukta ateina, kad nei nepamatai, kadu. Tai ir man tep ciej metai pralėkė. Va, sako, gražus jaunas, gražus ir sanas, bile neskaudėtų, tai gali gyvenc, alia kad ir daktarai iš sano nepadaris jauno, ciek kad gerus vaistus išrašo ir gyveni žmogus, dzaugies kožnu dzienuki… Ba toj amžinybė tai da apsibrys, raikia gyvenc. O kap da Dzievulis laiko an šitos žamės, tai ir gyveni, ir ciek. Seniau, kol daktarų nebuvo, tai vieni kitus gydė tai žolukėm, tai močutių patarimais ir užšnekėjimais. Vieniem mačino, kiciem ne. Visko taikės. Kap nusduoda, tai gerai. Liūdniausia ir aršausia buvo, kap jaunos mamos mirė, o likį našliai su pulkucu mažų vaikų turėj ieškocis kitos moteries, katrį ne visadu siratukų škadavoj. Buvo gerų močakių, alia buvo ir piktų, kap ir pasakose paduoda.
Pyrmas daktaris Sainuosa buvo pavardi Golubas, paskui atėjo Ritleris – nuog Vylnio.
Nuog trylikos metų man teko išaic tarnauc. Du metus tarnavau pas gaspadorus nebi prieg mažų vaikų. Žūrėjau ty mergaitės, alia ir in kitus darbus ėmė an gaspadarkos, kap nebūc. Nei vaikystės, nei jaunystės neužpažinau. Ba tėvukas mūs buvo nesveikas, raikėjo ir namie padėc mamai, ir su arkliais dzyrbc. Sasarys išėjo, o aš likau namuosa. Ty vieni per kitus užrodė man vyrų, nu ne man, o pirmiausia mamai. Jis buvo iš Burokų Jurgis Svetlauskas, geras ir darbštus žmogus. Apsižaninom, raikėj visi budynkai stacyc, žamė arc, akėc, sėc javus, kirsc. Kiemas nedzidelis, o stacycis raikėj. Buvo tėvų dzidelis sodelis su grabštinais, gerom grūšom, alia daug raikėj iškirsc, ba statėm naujų kluonelį, ba anan nelindo nukirstas javas, kito ir tvarto raikėj, paskui da ir stubų statėmės. Ir tep norinc nenorinc sodų raikėjo iškirsc. Toliau nuog namų užveisėm naujų sodų ir sodzinom naujas obelukes. Vyras mokėjo skiepyc, tai in laukines grūšas inskiepino gerų čiepukų, tai ir šamet susilaukėm gerų ir gardzų grūšų.
Aprašėm gaspadarkų vienai iš trijų dukterų ir atėjom in Sainus pas jauniausių gyvenc. Cik vyru an sveikatos nepapuolė. Ca pagyvenom 12 metų ir vyras numirė, jau perėjo 13 metų, kap našli likaus. Likaus su dukteru, o kita su šaimynu irgi netoli gyvena, aplanko. Jaucasi – ne tokia baisi sanatvė, kap nepalieka vieno… Viskuom aprūpyta ir šilta, švaru.
Vis prismena man, kap buvo saniau. Mūs Rimkažarų kaimi 13 šaimynų išėjo in Lietuvų, o likos cik dzvi moterų šaimynos. O iš šitų cik sapcynios šaimynos pargrįžo, o kitos ir liko už rubežo an visai.
Va mūs penkios mergaitės su tėvais išvažavom 1941 metais in Lietuvų. Priskyrė in Prienų valsčų, o po kiek čėso in Paberžį prieg Vylnio. Po kelių metų in Šaštokus arkluku per tris dzienas važavom pas tėtės brolį. Alia ir tas vargyngai gyveno. Pas jį man teko ravėc daržus. Sykį kokia moteris atlėkus rėkė: „Darykit būnkerį ir kavokitės!“ Tai gal pusentros paros kavojomės tami bunkerin, cik kap mūsiškiai išgirdo rusus, tai suprato, kad jau gali išlipc. Ciej liepė aic namo.
Ty kiek pabuvį pas tų dėdį važavom namų link. Alia mūs namuosa jau kici gyveno, o namai apnaikyci. Lenkų šaimyna ilgai nenorėj išaic iš mūs namų, tai apsistojom pas kaimynus. Jiej statėsi naujų stubų, tai inlaido nebaigtoj. Šalta buvo, alia stogas an galvos bile buvo – dzaugėmės. Trys mano vyrausios sasarys tuoj nuvėj pas kitus gaspadorus tarnauc, tai duonos jau buvo. Mes iš Lietuvos grįžom rugsėjin ar spalin, o lenkai iš mūs namų išėjo kur po pusmeco – an pavasaro, gegužin. Mes tėvam padėjom tvarkycis, aptaisė trobesius, alia paskui vė raikėj stacycis.
Labai vis norėjau siūc, alia tėvai cik vyrausių laido kraučauc. Sasarys mokinosi Krasnavo mokykloj, a man neteko, ba karas. Lietuvoj biskį inėjau, tai prie Prienų mokykloj. Sakytau – mokslo tai nebaigiau jokio, alia pasrašyc ir skaicyc savaime paci per savi išmokau, ir audzimo, ba nemažai ir verpiau, audiau parinkcinius ir vilnonius divonus, mezgiau švedarus ir sau, giminėm, ir nemažai pardaviau. Per tai prasgyvenom, ba žamės tai mūs nedaug, 12 ha, paskui iš pegeėro daspirkom 10 ha, o dabar tai duktė su žantu da nuspirko 7 ha, ir žamės yr daugiau.
Prūsinukių turu ir dabar nemažai. Mama savo pasoginį acinešcinį su kalvio apkaustais kuperį perdavė vyrausiai mano sasarai, kap žanijosi. O kitom tai kaimynas Keleris padarė kuperus ir buvo neapkauscyci. Buvom penkiosa, alia visos gavo iš namų pasogas: audeklo riecimus, po karvukei ir paršėko. Iškrikom iš namų, visos vis žanijomės, kap sulaukėm po 22 metus. Dzvi sasarys jau numirį. O mano vyras tai pasogos acinešė lovų, patalų, paduškų, kuparį, jam po 10 metų jo tėvai dadavė ir karvukį.
Vis neišaina iš mislių, kap saniau visur spėjo ir ko turėj, tai užteko, ba dabar visi skubinas ir visko mažai. Biednai ir prastai žmonės seniau gyveno, bet alia draugiškai, zgadoj, suveidavo in talkas ar vakarais pasakojo strokus arba baikas. Mes an pečo penkios dukros klausycis labai mėgom – kol mažos, o paaugusiom raikėjo aic uždzyrbc duonos.
Pirmiau kap jauni, tai visur pėsci. Gavėnia ar adventas, tai verpiam, mezgam, pasilsėc tai žiedukų dalinam. Vieni kitus pažinojo ir draugavo, o dabar kad visi neturi kadu nei sustoc, nei pašnekėc. Tuoj pusbrolis pusbrolio nepažinos, ba cik per komputerus ar telefonus šnekasi. O jei ir bažnyčon ar ko parduoc, tai tuoj sėdas in mašinų ir nepažįsta vieni kitų. O ankscau kad ir iš bažnyčos – pasėdzim po mišų, tai paspacierinėjam, aidami namo vė pašposinam, pašnekam. Va susdedam, kap arkliais važuoc tarasi, vieno arklys ir kitas savo arklį inkinko – tai jau dzviem arkliais bažnyčon ar in jomarkų. Da vyno naminio bankutėn, mėsos vyrtos, tai paskui susėdam prieg vežimo ir arkliam abrako ar šieno pametam, o pacys irgi pavalgom, pasivaišinam, kas kuom turim. Ir smagu grįžc namo. O va kap katroj parapijoj atlaidas, tai po jo užainam pas arcimiausius gimines, tai irgi ar rasalu pavaišina, ar kokiu kitu karštu viralu. O dabar kas ty kur užaina, visi skubinas kap padūkį, in mašinas ir atgal namo, ir guli acigulį prieg televizoro.
Va, sakau, draugiškesni seniau buvo ir škadavoj vieni kitų. Tėtė, kap grįžom namo po kari, neturėj kuom apsėc laukų, tai geri žmonės davė javo. Pasodzino 20 obelių, vyšnių nemažai, priraišojom prieg kuolukų, nu pamėždavom vis ir turėj obuolių ir grūšų. Tai iki dabar pamenu mamos patarimus. Sakė, kad raikia dalycis, tai ir kitais metais užaugs.
Iki karo buvo ramiau. Neramūs paskui karo laikai atėjo. Žinau, kap mano tėtė ir kaimynai ateidavo vieni pas kitus ir šnekėjo vis, kad ateis toki čėsai, kad raikės palikc namus ir išaic nežinia kur. Aš klausiausi tų šnektų, va cik dabar suprantu, kap turėj būc baisu.
Va da man liūdna, kad tep dabar sani neraikalyngi. Mes su tėvais gyvenom sykiu ir kiek gerų patarimų vis susilaukėm ir pagelbos prieg mergaitių. Išlaikėm iki smercies juos, o tadu jokių rentų, pensijų sani neturėjo. Kap susižaninom, tai su mamu gyvenom 15 metų, o su tėti – 17 metų. Tėvai vis sakė: „Vaikeliai, darykit, kiek galit, alia ir pasilsėkit čėsu“. Kap raikėj patarimo, tai patarė: „Kap norit, alia šitų javų ar bulves šamet mažu prieg pieštukei, ba rodės an liecyngų metų“.
Papasakojo Julija Kmieliauskaitė-Svetlauskienė iš Rimkežerių, gimusi 1931 m. rugpjūtį
Užrašė Genutė Pakutkienė, punskas.pl