Kapai – mūsų istorijos dalis

Antano Baranausko paminklas
Kaip mirimo liudijimuose, taip ir kapinių paminkluose glūdi dalis istorijos. Galima perskaityti, kelintais metais kas palaidotas, iš kokio kaimo, miesto, kiek kam metų buvo, ir pagal tai atsekti ir patikrinti bažnytinėse mirimų knygose. Paskaičiavus metus nesunku rasti krikšto metrikus. Iš anuometinių įrašų sužinosime dar daugiau: tėvų vardus, pavardes, kiek jiems metų buvo, kai krikštijo sūnų ar dukrą, kas buvo krikštatėviai, kaimynai, sakramentą suteikęs kunigas. Tai įdomu. Tad reikia saugoti senus kapus, antkapius, paminklus, įtraukiant juos į paminklosaugos paveldą.

Paminklosauga buvo susirūpinta jau seniai. Prie LVKD tarp kitų grupių veikė ir paminklų apsaugos grupė. Kiek prisimenu, iniciatoriai buvo a. a. Antanas Suraučius, Juozas Bliūdžius, Jurgis Paransevičius. Jie ir kiti rinko nuotraukas, fotografavo, surašinėjo paminklus, kryžius. Ši misija tarsi tęsiama Punsko licėjuje. Daug istorijos, susijusios su paminklais, kryžiais, išlikę žmonių atmintyje. Ją verta užrašyti. Tai jau daroma Punsko licėjaus moksleivių, globojamų mokytojos Gražinos Bliūdžiuvienės. Kaimuose žmonės labai sergsti, kad pašventintas kryžius išliktų. Žinoma, medieną anksčiau konservuoti nebuvo lengva, todėl daug kryžių supuvo ir nugriuvo. Žmonių abejingumas nenugalėjo ir medinius kryžius (ne visur) pakeitė nauji.

Yra ir kapinėse senų labai gražių kryžių ar antkapių. Reikia prižiūrėti kapus, tada nebus nugriauti ar pakeisti naujais ir paminklai.

Prieš 30 metų licėjaus mokiniai taip pat surinko ir užrašė nemažai senų žmonių pasakojimų. Mokytojos Aldonos Vaicekauskienės vadovaujama ir skatinama, etnografinio būrelio ir LVKD Punsko licėjaus skyriaus grupė rinko žmonių pasakojimus, prisiminimus apie senus kryžius ir koplytėles. Fotografuoti neturėjome kuo, tai nupiešdavom ant popieraus lapo. Medžiagos nemažai buvo sukaupta. Gal ji taip pat praturtintų dabartinių licėjaus moksleivių rinkinį, nes anuomet pasakojusių žmonių jau seniai nebėra tarp gyvųjų.

Seinuose dvejos kapinės: senosios ir naujosios, nors abiejose galima surasti to paties senumo kryžių. Senosiose laidoti vokiečiai. Pasakojama, kad pokariu kalnas nustumdytas ir pradėta laidoti parapijiečius.

Naujosiose Seinų kapinėse tik įėjus kairėje žmogaus dydžio Švč. Mergelės Marijos statulėlė. Čia kalvio daryta tvorele aptvertas nemažas Užupių kapas su užrašu „Užupių giminės dūšios 1904 / Sveika Marija ir Amžiną atilsį“.

Kun. Jonas Užupis buvęs Vygrių klebonas (1894-1896 m.). Jis žinomas kaip to meto rašytojas (slapyvardis „Šerenga“). Mirė Seinuose kaip altaristas. Apie jį ir kitus kunigus buvo surinkęs žinių a. a. Juozas Petrauskas. Paskutinė galėjo būti Užupytė, gyvenusi prie bažnyčios, rėmusi Seinų lietuvių prieglaudą. Pagal žmonių prisiminimus, tai ten keli kunigai tokia pavarde palaidoti. Skulptūra cementinė. Daug metų ją tinkamai padažydavo a. a. Juozas Sujeta, kilęs iš Lietuvos, gyvenęs Seinuose. Prieš dvejus metus paminklą, tvorelę išvalė ir nudažė, kapą patvarkė Jono Juravičiaus iš Miroslavo atsivežti dailininkė ir talkininkai. Ačiū jiems.

Lietuvos savanorių kapai Seinuose

Kapinių kairėje ties viduriu – Lietuvos savanorių kapai su keturiais kryželiais ir užrašais: Nežinomas Lietuvos karys, Šaulys Vincas Marcinkevičius 1919.08.28., Skyrininkas Motiejus Aleksa 1920.09.02., 5PP eilinis Antanas Stimburis 1920.09.02.“. Kapai Seinuose ir Berznyke Lietuvos Respublikos 2005 m. atnaujinti. Gražūs kryželiai ir antkapiai. Jais rūpinasi LR konsulatas Seinuose. Anksčiau Seinų krašto lietuvių grupelė (Algirdas Mačionis, a. a. Jurgis Skripka, Petras Jankauskas, Antanas Račius, koordinatorius – LVKD sekretorius Algirdas Nevulis) šią savanorių palaidojimo vietą surado ir buvo pastatę paprasto marmuro kryžių. O prižiūrėjo nuolat Algirdas Mačionis, knygnešio Karolio Petruškevičiaus giminaitis, kuris ir senelės brolio Karolio kapą bei jo mažų mirusių anūkų kapelį prižiūrėjo, pasodindavo gėlių.

Karolio Petruškevičiaus kapas beveik prie pat kapinių tvoros toje pat linijoje kaip Griškų koplytėlė. Raudono marmuro kuklus paminklas pastatytas jo a. a. anūkės Birutės, gyvenusios Alytuje, lėšomis. Prieš Karolio kapą Petruškevičių vaikų kapas. Ten palaidoti Birutės maži mirę broliukai. Ant paminklo lentos užrašas: „Karolis Petruškevičius knygnešys Žagarių km. 1858-1934, Ona Petruškevičienė 1859-1956“.

Naujosiose Seinų kapinėse netoli knygnešio Karolio Petruškevičiaus kapo yra apleistas kapas su kalvio darytu plieno kryžiumi su saulute ant akmeninio gražaus paminklo. Čia iškaltas užrašas: „Antanas Žemaitis iš Dusnyčios kaimo mirė 1923 m., 75 m. gyveno“. Šio paminklo vasarą net nesimatė, nes jis apaugęs alyvų krūmais. Jį reikia gelbėti. Kapo cementinis antkapis stipriai apsamanojęs, kapas apaugęs krūmais ir žolėmis.

Naujosiose kapinėse kairėje, prie pat takelio, už Griškų koplytėlės yra kapas juodo marmuro pusapskričiu antkapiu su užrašu: „Kazimieras Markauskas – Rakūnas 1900-1993 buvęs vokiečių Štuthofo lagerio kankinys“. Šiuo paminklu ir kapu pasirūpino ir visada tinkamai prižiūri Algirdas ir Elena Nevuliai iš Seinų.

Per Vėlines kapai artimųjų, savanorių gražiai papuošti ir gėlėmis, ir žvakelėmis. Ir prie vysk. A. Baranausko paminklo jų netrūksta. Nors prieš pat mirusiųjų šventę antkapius storai pridengė nukritęs sniegas, kuris gramdomas palikdavo negražius pėdsakus, naktį teigiama temperatūra nutirpino sniegą ir užleido vietą rudens gėlėms ir žvakelėms. Kapinės nušvito…

G. Pakutkienė, punskas.pl