„Mes visi atėjome iš savo vaikystės“, – pasakė žymus prancūzų rašytojas Antuanas de Sent-Egziuperi. Kas gali nebranginti savo vaikystės, savo laimingiausių gyvenimo metų? Nenuostabu, kad knygos „Praeities puslapiai“ autorius savo pirmąją atsiminimų dalį pradėjo būtent nuo šio gyvenimo tarpsnio. Likimas taip lėmė, kad jis tik vienas iš šeimoje augusių aštuonių vaikų baigė Alytaus gimnaziją, vėliau ir aukštąjį mokslą. Baigus gimnaziją, nebuvo galimybės mokytis universitete, bet pavyko įstoti į Karo mokyklą.
1939 m. žygio į Vilnių dalyvio leitenanto Andriaus Vasiliausko atsiminimuose atsispindi Lietuvos kariuomenės modernizacijos laikotarpis (1935–1940), kariuomenės karių ir karininkų kasdienis gyvenimas, tradicijos, šventės.
Nežinia, kaip būtų susiklostęs A. Vasiliausko gyvenimas, jei jo nebūtų 1940 m. gruodžio 1 d. atleidę iš tarnybos Raudonojoje armijoje? Daugelis draugų, likusių armijoje, buvo prieš karą išvežti į konclagerius, kur daug jų mirė nuo bado ir išsekimo. Kitus, prasidėjus karui, tiesiog sušaudė. Už ką? Už tai, kad jie jautėsi esą lietuviai.
Karo metais A. Vasiliauskas baigė mokytojų kursus Marijampolėje ir pradėjo dirbti mokytoju Varėnoje, vėliau Dauguose, kur vedė mylimą merginą.
Karo pabaigoje traukiantis nuo fronto, Vokietijoje A. Vasiliauskas buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, dalyvavo Berlyno šturme, kur grėsė didžiausias pavojus gyvybei.
Neramiais laikais pokaryje A. Vasiliauskas dirbo mokytoju, direktoriumi Sasnavoje (Marijampolės r.), vėliau – Ežerėlyje (Kauno r.).
Atsiminimų autoriui likimas buvo palankus: daugelyje pavojingų situacijų liko nepaliestas, moraliai nesužalotas.
„Kiekvienas nori palikti po savęs kokį nors atminimą. Kas skaitys šiuos atsiminimus, vieni ras pamokančių pavyzdžių, kiti galbūt pasijuoks iš mano naivumo“, – parašė rankraštyje Andrius Vasiliauskas.
Karininko, mokytojo Andriaus Vasiliausko (1915–1989) atsiminimų knyga „Praeities puslapiai“ bus naudinga I Lietuvos Respublikos kariuomenės tyrinėtojams ir jos istoriniam palikimui išsaugoti. Juk archyvų dokumentuose galima rasti tik sausų faktų, datų. O šiuose atsiminimuose skleidžiasi autentiški istorinių įvykių dalyvio išgyvenimai, to meto įvykių vertinimai, kuriuos autorius meniškai suguldė į savo knygos rankraštį – „Praeities puslapius“.
Valdas Marcinkevičius, Alytus