Pasirodęs Vienuolikai, Jėzus tarė:
„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.
Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.
Evangelija (Mk 16, 15–20)
Evangelijos skaitinį komentuoja kunigas Arnoldas Valkauskas
Skaitydami šios dienos evangeliją pagal Morkų randame tokius žodžius: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės stebuklai“, – tai yra prisikėlusio Viešpaties žodžiai, kuriuos Jis ištarė vienuolikai.
Taigi Dievo karalystė yra čia, ir ji yra su galia. Ta galia labai konkreti ir reali, paliečianti žmogaus gyvenimo realybę. Mes dažnai gyvenime galvojame: tikėjimas gerai, gražu, mes ateiname į bažnyčią, atliekame pareigą, išeiname ir vėl įsisukame į kasdienybės ratą, ir tikėjimas pasilieka kažkur šone. Jis lieka kaip graži etiketė, na, gal gyvenimo įforminimas, gyvenimo apipavidalinimas, bet nesuvokiame pačios svarbiausios esmės, kad tai yra tikras gyvenimas – tikėjimas į Jėzų Kristų yra pats tikriausias gyvenimas. Tai iš tiesų yra gyvenimas. Tai, kas vyksta aplink mus, tas pasaulis yra kintantis dydis. Tikėjimas į Jėzų Kristų, į Jėzaus Kristaus asmenį – tai yra gyvenimas Juo. Jei atidžiau pavartytume Naująjį Testamentą, pamatytume, kad per tikėjimą mumyse gyvena Jėzus Kristus – apaštalas Paulius aiškiai tai kalba. Juo labiau per Krikšto sakramentą, kai esame krikštijami vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, mes realiai gauname Šventąją Dvasią, tą Dvasią, kuri mumyse realizuojasi į Jėzų Kristų. Ir už tai ta dvasinė realybė tikra, ir ji turi tapti mūsų kasdienybėje apčiuopiama. Niekas nepasikeičia, kaip gražiai sako Karlas Rameris, gyvenimo ordinarinė, paprasta kasdienybė išlieka ta pati, tačiau mes, atpažinę Dievą savyje, tampame, sakytume, lyg ir apsvaigę dvasia, nes Dievo jėga mus neša ir pakeičia gyvenimus. Ji pripildo mus savo jėgos, savo galios, savo vilties atlikti tuos darbus. Taigi kalbėkime apie dvi realybes – Dievo realybę ir Dievo priešininko realybę. Ir todėl apaštalas Petras savo pirmajame laiške, šios dienos skaitinyje, kalba, kad piktoji dvasia kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, ieškodama, ką praryti. Tai nėra iliuzija. Tačiau Jėzus Kristus yra nugalėtojas, ir mes turime atpažinti Dievą savyje, atpažinti, jog Jis yra čia, ir kad Jis yra tikrai realus pergalės Dievas. Juk Jis prisikėlė ne šiaip sau ir paliudijo savo prisikėlimą ne šiaip sau, bet tam, kad eitume ir skelbtume Evangeliją, Dievo Gerąją Naujieną, galutinės Dievo pergalės visoje kūrinijoje Gerąją Naujieną visai kūrinijai.
Taigi kas įtiki, kad Jėzus Kristus yra pergalės Dievas, tas iš tikrųjų priima Jį, priima Jo realybę ir realiai tampa išgelbėtas. Lieka tie patys darbai, tie patys uždaviniai, lieka tos pačios problemos, bet aš esu kitas, nes Dievas gyvena manyje, ir Jis mane veda. Jis padeda išspręsti daugelį dalykų, kurie iki šiol man atrodė neišsprendžiami. Kviesčiau kiekvieną klausytoją, kuris girdi šios dienos Evangeliją, pakviesti Viešpatį Jėzų Kristų, kad Jis paliestų šią dieną, kasdienybę taip, kad aš pažinčiau Jį asmeniškai ir kad galėčiau patirti Jo gydančią jėgą, Jo stiprinančią švelnią meilę, kad galėčiau įvykdyti Jo valią ir būčiau Jo realybės dalyvis. Aš negaliu būti tik lūpomis išpažįstantis. Tikėjimą reikia priimti širdimi, lūpomis išpažinti ir, savo gyvenimą atidavus Jėzui, savo tikėjimą realizuoti gyvenimu.
„Mažoji studija“, laida „Dievo žodis, kasdieniai skaitymai“