Kai kurie žmonės tiki bioritmais, kur periodiškai po energijos, intelekto, fizinio, emocinio aktyvumo aukščiausiojo pasiekto taško (kulminacijos) ateina kritimas, o pasiekus žemiausiąjį, kreivė vėl ima kilti. Taigi jeigu tikėtumėm šita kreive ir dar – jei tikėtumėm, kad tie patys dėsniai galioja ne tik žmonėms, bet ir tautoms ar bendruomenėms, sakyčiau, kad Lenkijos lietuviai šiuo metu pasiekę kritinį tašką, ir su džiugia viltimi imčiau laukti, kada kreivė pradės kilti į viršų. Taigi jei tikėtumėme bioritmais…
Tokį beviltiškumą galima patirti stebint, kas vyksta Lenkijos lietuvių klausimais.
Kaip rašo „Przegląd Sejneński“, savaitgalį, rugsėjo 23 d., Berznyko kapinėse įvyko Nemuno mūšio 92-ųjų metinių minėjimas bei atnaujinto Panerių kryžiaus ir obelisko pašventinimas. Minėjime dalyvavo valstybinės institucijos – Tautos atminties instituto (IPN) Balstogės atstovas Andžejus Mučynskis (Andrzej Muczyński).
Minėjime dalyvavusios delegacijos padėjo gėlių puokštes prie Nemuno mūšiui skirto paminklo, Seinų jaunimas uždegė žvakutes prie simbolinių žuvusiųjų kapų. Ypač dėkojama buvo kunigui Vladyslavui Napiurkovskiui (Władysław Napiórkowski) už 1920 metų karo nekropolijos modernizaciją.
***
„Kurier Wileński“ interneto portale rašoma, kad Vilniaus miestas skyrė 300000 Lt Rasų kapinių šiaurinės pusės aptvarinio mūro atstatymui ir maršalo J. Pilsudskio mauzoliejaus aplinkos sutvarkymui. „Prieš keletą metų sutvarkyti Rasų karių kapines pasiūlė Lenkijos ambasadorius Vilniuje Janušas Skolimovskis (Janusz Skolimowski) ir Lenkų tautos kovų ir kančių tarybos generalinis sekretorius Andžejus Pševoznikas (Andrzej Przewoźnik). Taigi senosiose Rasose jau prasidėjo darbai“, – rašoma „Kurier Wileński“. „Darbai jau eina į pabaigą. Jau paplatinta alėja, pastatyti nauji laiptai, vedantys prie „Motinos ir sūnaus širdies“ mauzoliejaus, kur palaidota maršalo J. Pilsudskio širdis. Sutvarkytos jau ir šoninės alėjos. Vėliau bus apželdinta ir apšviesta“, – skaitome portale.
***
Lietuvos žiniasklaida informavo, kad Lenkijos Prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski) Lenkijos prezidentūroje vykusios iškilmingos ceremonijos metu apdovanojo karius, kovojusius už Lenkijos nepriklausomybę Vilniaus ir Naugarduko kraštuose. „Šie kariai įrodė esą atsakingi už savo Tėvynę“, – pabrėžė Lenkijos Prezidentas. Armijos Krajovos (AK) Vilniaus apygardos generolui Aleksanderiui Kšyžanovskiui (Aleksander Krzyżanowski), arba Vilkui, po mirties skirtą apdovanojimą – Lenkijos atgimimo ordino Didįjį kryžių – priėmė generolo šeima.
„Nežinau, ar galiu sulaikyti emocijas, nes man tai – labai svarbus įvykis“, – sakė B. Komorovskis po apdovanojimų įteikimo. Teikdamas ordinus „savo tėvo bendražygiams“, „išlikusiems gyviems Vilniaus Armijos Krajovos nariams“ bei visų AK karių vado buvusios Respublikos šiaurės rytuose – generolo Vilko – dukrai, Prezidentas teigė esąs „susijaudinęs ir didžiai dėkingas“.
B. Komorovskis pabrėžė, kad generolo Vilko kapas jam visada buvo AK vilnietiškų grupuočių atminimo simbolis. Anot jo, Vilniaus ir Naugarduko kraštuose kovojusieji šios armijos kariai nusipelnė ne tik pagarbos, bet ir vaidmens ugdant naujas lenkų kartas. „Kariai, kurie nepaprastai sunkiomis sąlygomis įrodė savo atsakomybę už tėvynę, įrodė tų kraštų lenkiškumą, įrodė, kad Lenkija nepražuvo ir kad Lenkija vėl svajoja apie laisvę. Mano kartai, „Solidarumo“ kartai, AK tradicijos, kaip tam tikras nesurašytas svajonių, kurios apima brangius protėvių kraštus – Vilnių, Vilniaus kraštą, Lietuvą, Naugarduko kraštą ir visus kitus pakraščius – testamentas, formavo mus, mūsų svajonę tarnauti laisvai Lenkijai“, – kalbėjo B. Komorovskis.
Ne kartą teko skaityti apie AK veiklą Vilniaus krašte, skaičiau apie surastus sąrašus lietuvių, kurie, pagal AK Vilniaus vadovybę, turėtų būti sunaikinti, tačiau po Lenkijos Prezidento pasisakymo, kad Kšyžanovskis įrodė tų kraštų lenkiškumą… neteko skaityti šiandienos Lietuvos politikų, istorikų ar diplomatų nuomonės ir Prezidento minties komentaro bei vertinimo. Jeigu jau kalbame apie diplomatus, jeigu skaitome apie Lenkijos diplomatų indėlį restauruojant Rasų kapinių dalį, kurioje palaidoti Lenkijos legionieriai, reikėtų paklausti, ką nuveikė Lietuvos diplomatai Berznyko klausimu. Taigi tuo metu, kai lenkų visuomenė ruošėsi Nemuno mūšio paminėjimui ir Panerių kryžiaus bei obelisko pašventinimui, Lietuvos diplomatai dalyvavo Tomo Venclovos jubiliejaus minėjime Krasnagrūdos dvarelyje šalia Seinų. Į šį renginį iš Vilniaus atvyko net pats URM viceministras, dalyvavo kultūros atašė prie LR ambasados Lenkijoje, LR konsulas Seinuose.
Tačiau ar būdami Krasnagrūdoje ir Seinuose ką nors nuveikė, kad Berznyke nebūtų žeminamas lietuvių vardas, mums nežinoma. Mat kol kas vis dar stovi jau pašventintas Panerių obeliskas ir kryžius, neva įamžinantis 1920 metais žuvusių lietuvių karių atminimą, kapinių patvoryje, o Lietuvos karių palaidojimo vietoje pastatytas paminklas vis dar oficialiai neatidengtas. Panerių obeliskas Berznyko kapinėse pastatytas prieš septynerius metus. Kaži kodėl lenkai taip ilgai delsė jį pašventinti? Gal laukė Lietuvos aiškios pozicijos? Nesulaukė. Patys lenkai jautė tam tikrą nepatogumą, aiškindavo, kad kaltas ir už viską atsakingas parapijos klebonas, kad čia jo privati teritorija, o jis pats nesukalbamas ir užsispyręs žmogus. Juk visiems (juolab iniciatoriams) akivaizdu, kad tai antausis lietuviams, kad tai kenks abiejų tautų santykiams, todėl ir delsė. Tačiau šį kartą į iškilmes jau atvyksta ir oficialus valstybės atstovas iš Tautos atminties instituto (IPN). Ar ši istorija nėra akivaizdus Lietuvos diplomatų fiasko? Ar taip turėtų atrodyti gerų lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių kūrimas? Kas tokius sprendimus priima? O gal diplomatai šiame krašte kitus prioritetus turi?
Štai Seinuose dirbantis konsulas negalėjo spręsti Berznyko problemų, nes visą mėnesį Lietuvos diplomatija buvo užsiėmusi „sudėtinga“ Punsko valsčiaus viršaičio dilema – atsistatydinti ar neatsistatydinti. Beje, iki šiandien neaišku, kodėl, bet aišku tai, kad labai buvo siekiama supriešinti Punsko savivaldybės valdininkus su lietuvių visuomeninėmis organizacijomis. Dabar svarstau, ar tai iš dalies ir nepasisekė, bet kadangi pradedu tikėti bioritmo švytuoklės taisykle, manau, kad Punsko ir Seinų krašto lietuviams pakaks išminties ir vis tiek laimės tautinis solidarumas, nugalėjęs laikinas ir nepagrįstas kažkieno asmenines ambicijas bei nelabai suprantamus ir ne iki galo elegantiškus politinius žaidimus.
Irena GASPERAVIČIŪTĖ, „Aušra“, 2012/18