Paskelbta punkas

Kas kenkia ir kas nekenkia

Prie Lietuvos ambasados Varšuvoje dažnai organizuojami piketai ir demonstracijos, kurių dalyviai reikalauja nediskriminuoti Lietuvos lenkų. „Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu tai nesėkmių virtinė. Lietuvoje ir toliau uždarinėjamos

lenkiškos mokyklos ir kultūros centrai, o lenkų kalba yra diskriminuojama“, – apie protestą rašė Lenkijos spauda.

Ar Lietuvos lenkų gynėjų priekaištai yra pagrįsti, „Aušra“ paklausė Lietuvos Respublikos kultūros ministro patarėjo tautinių mažumų klausimais Imanto Meliano.

Živilė Makauskienė
„Lietuva per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus nesukūrė veiksmingos tautinių mažumų politikos tam, kad lenkai galėtų jaustis šalyje bendrapiliečiais“, – sako pašnekovas. Jis teigia, kad Lietuvoje vyrauja nacionalistinės nuotaikos, stereotipai, o toną tam duoda Tautininkų sąjunga, „Vilnijos“ draugija ir istorikai „šarlatanai“, kurie savo veikaluose vienpusiškai ir šališkai nušviečia LDK istoriją, Lietuvos ir ypač Vilniaus krašto tautinės savimonės formavimąsi, teigdami, kad ten buvo vykdoma polonizacija. Esą, Lietuvos vadovėliuose neteisingai aiškinama, kad Vilniaus krašte buvo lenkinami lietuviai, ir tokie vadovėliai kelia tautinę nesantaiką. Taip sako istorijos studijas baigęs I. Melianas. Ministro patarėjas mano, kad norint gerinti santykius su bendrapiliečiais lenkais, reikia pradėti nuo istorijos peržiūrėjimo, taip pat pasitelkiant užsienio ekspertus įvertinti lenkų mažumos padėtį ir surasti būdą, kaip ją gerinti. Kultūros ministerijos atstovas tikina, kad geriausias tautinės savimonės Lietuvoje formavimosi žinovas yra Alfredas Bumblauskas, o tokie mokslininkai, kaip antai akademikai Antanas Tyla ar Zigmas Zinkevičius, rašydami apie lenkų-lietuvių tautinės savimonės formavimąsi, iš pradžių iškelia tezę apie lietuvių polonizaciją, o po to stengiasi ją įrodyti. Pasak Meliano, 1918 metais buvo padaryta klaida – kad buvo kuriama tautinė Lietuvos valstybė, kuri tapo nepriimtina kitakalbiams gyventojams. Reikėjo tuomet įteisinti tris kalbas: lenkų, gudų ir lietuvių. „Karišku batu Vilniaus paimti negalėjome“, – apie istorines lietuvių ir lenkų nesantaikos priežastis, kurios, anot jo, ir dabar veikia abiejų tautų santykius, kalba Kultūros ministerijos atstovas, įsitikinęs, kad „smetoniškos“ politikos kvapas juntamas ir šiandienos Lietuvoje.

Patariantis kultūros ministrui tautinių mažumų klausimais I. Melianas teigia, kad norint pagerinti šiandienos Lietuvos lenkų reikalus, o tuo pačiu ir Lietuvos bei Lenkijos santykius, būtina leisti lenkams rašyti asmenvardžius lenkiškais rašmenimis, įteisinti lenkiškus vietovardžius ir gatvių pavadinimus tose savivaldybėse, kur lenkai sudaro trečdalį gyventojų, įsteigti Vilniuje profesionalų lenkų teatrą. Tuo, anot Meliano, turėtų pasirūpinti Lietuvos valstybė ir pati lenkų bendruomenė. Suabejojus, ar 200 000 lenkų bendruomenei išties reikia atskiro teatro, juolab kad nemaža dalis ypač pasienio kaimų gyventojų, neretai sovietmečiu atvykusių iš Baltarusijos, neturi aiškaus tautinio ir ypač kultūrinio tapatumo, I. Melianas atsakė, kad būtent reikia daryti viską, kad jie taptų visaverčiais lenkais. Kokias klaidas siekiant gerinti lietuvių ir lenkų santykius daro Lietuvos lenkai, pašnekovas nenurodė.

Paklaustas, kaipgi abiejų valstybių santykius veikia Lenkijos lietuviai, Lietuvos kultūros ministro patarėjas atviravo, kad, jo įsitikinimu, lietuviai problemų neturi. Pasak Meliano, Lenkijos lietuviams sudarytos žymiai geresnės sąlygos savo tautinei tapatybei išlaikyti nei Lietuvos lenkams. „Jūs turite ir mokyklas, ir kultūros židinius, ir vietovardžių bei gatvių užrašus, ir pavardes lietuviškai rašote, ir daugelį leidinių leidžiate“, – Lenkijos lietuvių padėtį gyrė kultūros ministro patarėjas. Paklaustas, ką jis, kaip kultūros ministro patarėjas, padarė, kad sustabdytų Berznyko kapinėse vykstantį niekingą „paminklų karą“, kai šalia Lietuvos savanorių kapų kyla vis nauji paminklai, žeidžiantys lietuvių tautinius jausmus ir akivaizdžiai kurstantys tautinę nesantaiką, kai tuos paminklus atidengiant dalyvauja aukšti Lenkijos pareigūnai,

I. Melianas atsakė, kad jam tai nepatinka. „Aš esu Lietuvos Respublikos kultūros ministro patarėjas tautinėms mažumoms“, – teisinosi I. Melianas ir patarė kreiptis į Užsienio lietuvių departamentą. Tarsi tai, kas vyksta Berznyko kapinėse, būtų ne Lietuvos, o „užsienio lietuvių“ reikalas.

Živilė Makauskienė, „Aušra“, 2012/19

 

6 atsakymai į “Kas kenkia ir kas nekenkia”

  1. Lietuviai ir latviai – dvi vienintelės likusios baltų tautos su dviem vienintelėmis valstybinėmis baltų kalbomis. Šį statusą kalbos gavo XX a. pradžioje, susikūrus nacionalinėms Lietuvos ir Latvijos respublikoms.
    Tačiau lietuviams iki šiol problemiška atrodo jų etninė savivoka – dėl jos atsiradimo laiko bei pačios sąvokos tebevyksta istorikų, kalbininkų ir etnologų diskusijos, kuriose esama mėginimų skaidyti lietuvio savimonę į baltiškąją (lietuviškąją) ir slaviškąją (baltarusiškąją, lenkiškąją). Toks lietuvio savimonės skaidymas ir blaškymasis neigiamai atsiliepia visuomenės konsolidacijai bei santykiams su kaimyninėmis slavų tautomis, kurios lietuvių savimonės silpnumą naudoja savo politiniams tikslams.
    Latviai tokio dvejinimosi išvengė, tad jų bendruomenė atrodo sutelktesnė ir atsparesnė dabartiniam slavų ideologiniam spaudimui. Latvijoje nėra nė vieno latvio istoriko ar politologo, palaikančio slavišką ar germanišką šalies istorijos interpretaciją. Lietuvoje, deja, turime ir politikų, ir istorikų lietuvių, pateisinančių bei platinančių rusiškąją ar lenkiškąją imperinę-aneksinę istorijos versiją.
    Straipsnyje mėginsime panagrinėti šių skirtumų atsiradimo priežastis, sugretinę lietuvių ir latvių istorinę patirtį.
    http://uki.vdu.lt/sm/index.php/sm/article/view/1/7

  2. Viktorai /LT/,esate teisus.Teisingos įžvalgos politiniu,doroviniu ir istoriniu aspektu.

  3. Kur tas trintukas Melianas mato pietų Suvalkijoje lietuviškus gatvių užrašus?Nekartą buvau Punske,Seinuose,Suvalkuose ir kitose to krašto gyvenvietėse,bet niekur nemačiau lietuviško gatvės pavadinimo.Tikiuosi,kad tas pliurpalas nelaiko meninių medinių lietuviškų išdrožinėjimų ant kelių namų turinčiais oficialią juridinę galią?
    O kas link vietovardžių užrašų,tai visų pirma ne visi vietovardžiai rašomi lietuviškai,o tik nedidelė jų dalis-KAI KURIŲ gyvenviečių pavadinimai.O pavyzdžiui atstumai iki tų pačių gyvenviečių jau rašomi tik lenkiškai.O kad būtų lietuviškai užrašyti ežerų,upių ir kitokie toponimai,taip pat matyti neteko.
    Antra,kas čia nuostabaus lietuviškame toponimo užrašyme?Juk tai lietuviškas kraštas ir lietuviški pavadinimai yra originalūs,autochtoniniai,kitokių iki lenkų atsibastymo ir nebuvo.Visi pavadinimai 100% turi būti lietuviški,nes yra originalūs.O lenkiški,tai falsifikatai.
    Trečia-tie keliolika lietuviškų pavadinimų iš tūkstančių sulenkintų,yra ne lietuvių prašymu įvesti,o Lenkijos centrinės valdžios įsakymu.Nes Lenkija neturi kuo pasigirti tautinių mažumų klausimais,tai tie keliolika užrašų jai leidžia klykti visai Europai,kaip Lenkijoje rūpinamasi mažumomis ir šantažuoti Lietuvą.Geriau išspausdintų lietuviškų vadovėlių toms kelioms dar neuždarytoms mokykloms,kaip Lietuvoje spausdinami lenkiški daugybei dešimčių lenkiškų mokyklų.O jeigu jau nori parodyti savo pagarbą lietuviams,tai tegul VISOJE pietų Suvalkijoje lietuviškai rašo VISĄ lietuviškos(ir jotvingių) kilmės toponimiką.Juk čia daugelį šimtų metų buvo etninė ir administracinė Lietuvos teritorija.
    O jau kiek problemų Lenkijos lietuviai turi dėl savo lietuviškų pavardžių,tai nerašysiu,daugybę kartų tai aprašyta.Melianas yra arba beraštis ir nesugeba įsisavinti informacijos,arba sąmoningai meluoja.Abiem atvejais jis negali likti valstybinėje tarnyboje.Na,nebent kiemsargiu.

  4. Kur buvo Imantas Melianas,kai Dievulis žmonėms protą dalino? Dzūkai apie tokius žmones sako: ,,išverstarankovei“.

  5. laimei, kad tas ‘ligonis’ nepateko į LR seimą , kaip ir jo broliukas. Vistik šiokia tokia teisybė yra

Komentarai uždrausti.