Šitep sakydavo mano dzieduliai. Kap per juos tep dabar sako tėvai, tai tep sakom ir mes, jų vaikai.
(Šitų sykį dzūkiškai. O kodia ne? Nauji metai, tai ir naujos sanos mados. Kap sakanc, gal visų čėsų nesinorėtų vaikščoc su tuom pacu sukneli, alia čės no čėso galima.
Nu ir šitų sykį „kap šneku, tep rašau“! Nor šnekėc langviau nei rašyc, alia gi galima pamėgyc, kad būtų įdomiau.)
Kad langviau rašytųsi nei šnekėtųsi, kramtau dzovytų figų. Valgėt? Pamėgykit. Pamacysit, kad nesinorės šnekėc. Velniucis intraukia! Norėtųsi pasakyc, kad tai geras velniucis su angelo sparnais. Kodia? Ogi todia, kad seniau figos buvo naudojamos (ne ne ne vartojamos! Mes nieko nevartojam. Viskų naudojam) kap liaudies priemonė no bronchito. Da girdėjau, kad jos geros no vėžo, išvalo visas kirmėlas iš žarnų. Norėtųsi daugiau papasakoc apė parazitukus, katrais seniau vaikai dažnokai skųsdavosi mokykloj, alia da pamislyc turu, ar verta, ar kam tai būtų įdomu, ar sveika. Žodzu, ainam toliau.
Valgydama antrų figų noru paskvolyc naujienu apė maistų. Ar galit sau isivaizduoc, kad yra tokių žmonių arba… palaukit, biskį kitap. Ar žinot, kad buvo toki čėsai, kadu žmogus, pavyždžui, valgė duonų su duonu arba bulvį su bulvi? Nesakau, kad ca kokia baisi naujovė, ba ne rozų girdėjau, kap juokdamiesi tep sakė tėvai. Alia visadu misnau, kad ca tokia baika. Ot, tokias pasityčojimas iš kito. Ogi ca pasirodo, kad baika acirado iš cikrovės! Paci šitų atradau (Baisus naujų metų atradzimas pacoj sausio pradzoj!) varcydama sanų valgių knygų. Prispažįsiu, kad užsimaniau kokio čudnesio ir paprastesnio valgio pasdaryc, todia pamisnau, kad možnėtų ca ko pasgamyc pagal kokį sanų receptų. Nu ir tep vartau ir vartau aš tų savo knygų, ir žūrau – rašo: „Su kuo valgomos karštos bulvės“. Nieko lyg čudno, alia paskui skaitau, kad jas galima valgyc su čiolaku. O tas čiolakas, tai nieko kito kap sugrūstos ir pagardzytos prieskoniais bulvės! Ir kas tų čiolakų gamydavo? Ogi dzūkai! Imk ir tep pataikyk 400 puslapių knygoj aciversc tokių vietų, kur paduotas Dzūkijoj ruoštas valgis. Ir da ne bet kokias! O bulvė su bulvi! Suprantu, kodia tep žmonės valgydavo. Aiškyc neraikia. Koki buvo čėsai, toki ir valgiai. Iš vaikystės acimenu cik labai paprastų „zupį su nieku“, o jūs? Ai, nu da būdavo visokios bulvių košės su spirgucais, alia apė tai mažum kitų sykį. Jeigu cakavumas jumiem nagus graužtų, tai va, imkit ir pasiskaicykit, kap daromas čiolakas. Mažum da ir pasigamysit:
Sugrūskit 3-4 virtas bulves. Ackirai supjauscykit 2 cibulius, sutrynkit juos su drusku, indėkit biskį pipirų, lauro lapelių, užpylkit 0,5 sciklinės karšto bulvių nuoviro, indėkit supjauscytų krapų ir laiškucų (cibulio laiškucų, jeigu ką). Nu ir viskų su tom sugrūstom bulvėm gerai išmaišykit. Ir viskas! Šitas bulves, taisyklingai sakanc čiolakų, valgykit su kitom karštom bulvėm. Skanaus!
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Irenai. Cikrai verta susicikcie ir pasišnekėcie. Tep galim padaryc Pūncki (Puncki?) ar Suvalkuose. Ciktai ar bus norincų?
Ot indomu – toj pacoj parapijoj, o visi kitap vadzina. Pas mus iš to minėto pieno kepdavo tėšimų, mucinys buvo iš duonos, cukraus ir vandenio (be vandenio – gurinys, už tai, kad iš duonos gurinių), o su karštom bulvėm valgėm salamokų. Kų jūs vadzinot salamoku? Gal ca tus pac? Aš čiolakų girdėjau cik Lietuvon. Matau, kad daug kas nori rašyc tarmiškai, tai valio, cik ar neraikėtų kadu suvėjus pasitarc ir nustacyc kokias taisykles? Pritaru Jurgitai – Iš teisybių labai sunku rašyc tarmiškai, ba kožnas rašo savaip. Nu ir žinoma, mes vengiam tokių žodzų kap ciej „kožnas“ ir „ba“ – kam gi tų skolinių…(o kokia tarmė be jų?). Ale jeigu užrašinėjam sanų žmonių pasakojimus, tai ar raikia juos užrašyc tep kap mes dartės šnekam (ir aš ca rašau) – pustarmi? Ar (jei nenorim ar neprivalom laikycis autentiškumo ar mokslinės ciesos) sutarmyc juos, net jei žmogus ir suliteratūrino stengdamasis gražau papasakoc (žamaicuodamas)? Jau yra ir „Aušroj“ ir „Suvalkietin“ tų tekstų, tai be to, kad smagu juos skaicyc, vis in galvų landa toki klausimai, kap raikėtų juos užrašyc. Žodzai žodzais, ale jau dėl formų labai neaišku. Tį kur pamatiau „išlindusi“, „parėjusi“ ir iki šolei suku galvų, ar cikrai vyrasnis žmogus tep galėj pasakyc. Visko gali būc, gal cik man nepaistaikė užgirsc… Tai bėdų labai daug. O ir paci Pūncko tarmė „nešvari“ – dzūkiška, bet daug dalykų suvalkietiškų, nešnekanc jau apė skolinius. Vis vien juom šnekėkim ir rašykim, bus žinia kap keicasi, kap nyksta. O gal ir nelaisim visai išnykc
Pabandžiau … ir labai skanu buvo.
„Paucienė“ tai kų cik iš apsiveršavusios karvės pieno pagamintas maistas. Per kelias dzienas pienas niekur nebuvo cinkamas, todė pamelžus karvį gaspadinės darydavo šitiap: pienų supildavo in bliūdų, inmušdavo kiaušnį (jaigu turėdavo), pridėdavo drabnai supjascytų ir paspirgintų spirgucų. Paskui pasūdzina, pabarsto maltų pipirų, prideda cibulio laiškų. Viskų sumaišus supila in skarvadų ir kelias minutęs kepa. Tai paprastas maistas bet po vainos buvo toki čėsai, kad nebuvo dzidelio pasirinkimo tai valgėm kų turėjom. Man buvo skaunu.
Tai ca gal kiaušišienė.
Kažnec ar da kas žino kokį valgį dzūkai vadzina „paucienė“ ?
„puliukas“ tai vištukas 🙂
Noru pasakyc kad tas piurmucinis pasakymas del vienos litares žodzy „vyresnis“, neturi dzūkiško charaktero.
Turu pasakyc būdamas vyrasnis nei Jurgitos tėvas, kad ji gerai išmano apie dzūkiškų šnektų. O kad išlaikyc cikro dzūko egzaminų, klausiu kū dzūkai vadzina „puliuku“.
Turu pasakyc būdamas vyresnis nei Jurgitos tėvas, kad ji gerai išmano apie dzūkiškų šnektų. O kad išlaikyc cikro dzūko egzaminų, klausiu kū dzūkai vadzina „puliuku“.
Ale tu mokėk man tep parašyc?! Labai įdomu – tai vienas dalykas. O kitas – DZŪKIŠKAI! Ne cik no straipsnio turinio sailės nuvarvėj, ale ir no pacos kalbos! BRAVO!
Įdomus straipsnis. Po paskucinės vainos prisimenu kap mama darydavo mucinį. Viskų tep pac darė kap čiolaką cik nemaišydavo su sugrūstom bulvėm. Tep skanu buvo, kad da ir šandzie prisiminis sailį nuriju.