Prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“.
Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“
Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“
Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“
Jie sako: „Galime“.
Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs taipgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje – tai bus tiems, kuriems paskirta“.
Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.
Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo:
„Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo jiems savo galią. Ne taip bus su jumis! Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas panorės tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų“. Evangelija (Mk 10, 35–45)
Evangelijos skaitinio komentaras
Jis atėjo savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį
Viešpaties mirtis atpirko visus – jo mirtis sugriauna skiriančią pertvarą (plg. Ef 2, 14) ir pašaukia pagonis. Bet kaip jis galėtų mus pašaukti, jeigu nebūtų buvęs nukryžiuotas? Juk tik ant kryžiaus mirštama ištiestomis rankomis. Viešpats kentėjo ir ištiesė rankas, kad viena ranka patrauktų senąją tautą, o kita – kilusius iš pagonių tarpo, ir kad suvienytų juos savyje. Jis pats tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi ketina visus išpirkti: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Nes mūsų giminės priešas velnias, nupuolęs iš dangaus, klajoja žemutinėje oro dalyje ir, vadovaudamas ten drauge su juo esantiems demonams, panašiems į jį nepaklusnumu, klaidinamiems sukuria vaizdinius, o kopiantiems aukštyn stengiasi sukliudyti. Anot apaštalo, jie veikia „paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose“ (Ef 2, 2). Viešpats atėjo tam, kad nuverstų velnią ir išgrynintų orą bei atvertų mums kelią į dangų, pasak apaštalo, „pro uždangą, tai yra per savąjį kūną“ (Žyd 10, 20). Visa tai turėjo įvykti per mirtį. Per kokią gi kitą mirtį tai galėjo įvykti, jei ne per tą, kuri vyksta ore, – aš kalbu apie kryžių. Nes tik tas ore miršta, kas miršta ant kryžiaus. Tokią mirtį Viešpats iškentė ne be reikalo – būtent tokiu būdu pakeltas nuo žemės, jis išgrynino orą nuo velniškų ir kitų demoniškų pinklių, sakydamas: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus“ (Lk 10, 18). Tokiu būdu jis atvėrė kelią į dangų ir tarė: „Atkelkite savo sąvaras, vartai! Plačiai atsidarykite, amžinosios durys“ (Ps 24, 7). Išties juk ne pačiam Žodžiui reikėjo, kad vartai atsivertų, – jis gi yra visų Viešpats, o Kūrėjui niekas jo kūriniuose nebuvo uždara, – to reikėjo mums, kuriuos jis užnešė viršun savo paties kūnu. Kaip jis už visus savo kūną atidavė mirčiai, taip jo dėka vėl buvo atvertas kelias į dangų.
Šv. Atanazas Aleksandrietis, † 373
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, sekmadienių mišiolėlis „Gyvoji duona“